Geresnės mokinių motyvacijos link: kaip kurti motyvuojančią mokytis aplinką?

Viešojoje erdvėje girdint daug diskusijų apie būtinybę didinti švietimo kokybę Lietuvoje, šįkart stabtelėkime prie mokinių motyvacijos: kokia ji būna, ko reikia, kad mokiniai jos turėtų, kaip pasiekti, kad motyvacija būtų aukštesnė, kaip mokytojas prie to gali prisidėti? Apie tai apskritojo stalo diskusijos metu su švietimo bendruomenės atstovais kalbėjo mokslininkės dr. Saulė Raižienė (Vilniaus universitetas), dr. Ingrida Gabrialavičiūtė (Mykolo Romerio universitetas) ir Renata Garckija (Mykolo Romerio universitetas). Jos pastarąjį dešimtmetį nagrinėja mokinių mokymosi motyvaciją ir šiuo metu baigė įgyvendinti Lietuvos mokslo tarybos pagal Visuomenės gerovės programą finansuotą projektą „Veiksmingo mokymo(si) paieška: mokinius (ne)motyvuojančio mokytojo elgesio žiedinio profilio vertinimas ir pasekmės (DoIT)“ (Nr. S-GEV-21-2). Per diskusiją mokslininkės pasidalijo atlikto tyrimo rezultatais ir idėjomis, kaip be didelių investicijų, bet keičiant mokytojų ir mokinių bendravimą galima sudaryti prielaidas mokiniams labiau įsitraukti į mokymąsi. Taip pat jos atsakė į „Švietimo naujienų“ klausimus.

Ar mokinių mokymosi motyvacijos klausimas aktualus Lietuvai?

Dr. S. Raižienė: Paauglių mokymosi motyvacijos mažėjimo problema aktuali ne tik Lietuvai. Tyrimuose, atliktuose įvairiose pasaulio šalyse, stebima panaši tendencija – vaikams augant mokymosi motyvacija mažėja. Ši tendencija itin ryški nuo trečios–ketvirtos iki šeštos–septintos klasės. Taip pat net ir per mokslo metus stebimas mokymosi motyvacijos mažėjimas. Taigi, kitų šalių mokslininkai, kaip ir mes, ieško atsakymo, kaip sušvelninti stebimą mokymosi motyvacijos mažėjimą paauglystėje.

Lietuvos švietimo sistemoje mes stebime gana didelę orientaciją į pasiekimus, kurie dažnai tampa mokytojų, mokyklų ir net visos švietimo sistemos veiklos vertinimo rodikliu. Mokytojams tenka pasirinkti, ar „suimti mokinius į nagą“ ir kryptingai vesti gerų pasiekimų link, ar būti lankstiems, leidžiantiems atsiskleisti mokinių potencialui, nevaržant jų. Manome, kad mokinio ir mokytojo sąveika yra kertinė švietimo kokybei, todėl savo tyrimu siekiame padėti mokytojams suprasti, koks jų bendravimas su mokiniais prisidėtų, o ne mažintų mokinių motyvaciją mokytis.

Ko reikia, kad mokinys būtų motyvuotas?

Dr. S. Raižienė: Mes savo tyrime remiamės Ročesterio universiteto mokslininkų (R. Ryan, E. Deci), savideterminacijos teorijos autorių idėja, kad visi mokiniai turi įgimtą tendenciją aktyvumui, pozityviai raidai, tobulėjimui ir patirties integracijai. Nors ši tendencija įgimta, ji reiškiasi, kai mokykloje sudaromos sąlygos mokiniams jausti trijų esminių psichologinių poreikių – autonomijos (darau savo valia, be prievartos), kompetencijos (žinau, galiu atlikti) ir sąryšingumo (santykiai su kitais artimi) – patenkinimą. Mokiniai, tikėtina, labiau įsitrauks į mokymąsi, dės daugiau pastangų atlikdami užduotis ir mokysis be kančios, jei per pamokas jaus, kad mokosi savo sprendimu, be prievartos (patenkinamas jų autonomijos poreikis), žinos, koks mokymosi tikslas ir kaip jį pasiekti (patenkinamas jų kompetencijos poreikis), jaus, kad mokytojams jie rūpi, jais domisi (patenkinamas jų sąryšingumo poreikis). Taigi, mokiniai turės daugiau energijos mokytis, patys save labiau reguliuos mokydamiesi, kai mokytojai parems ir puoselės jų vidinius motyvacinius resursus, bet ne nurodinės ar kontroliuos.

Kaip mokytojas gali prisidėti prie mokinių motyvacijos?

Dr. I. Gabrialavičiūtė: Mokytojas gali daryti poveikį mokinių motyvacijai pasirinkdamas, kaip bendrauti su jais. Savideterminacijos teorijoje išskiriami mokytojo bendravimo stiliai, padedantys ar trukdantys patenkinti esminius psichologinius poreikius ir taip skatinantys arba blokuojantys vidinius motyvacinius resursus.

Mokinių poreikius tenkinantis ir motyvuojantis mokytojų elgesys palaiko mokinių autonomiją ir suteikia mokymosi procesui struktūrą. Mokiniams naudinga, kai mokytojas palaiko jų autonomiją (priima poziciją, kad atskaitos taškas ugdymo procese yra mokinys, jo asmenybė, ypatumai, vertybės ir pan., stengiasi tai atliepti, klausti, kas mokiniams įdomu, svarbu, išklausyti jų nuomonę), suteikia ugdymo procesui struktūrą (organizuoja, planuoja, išsako lūkesčius mokiniams, kryptingai, nuosekliai teikia pagalbą, kiek reikia ir kada reikia). Neretai toks mokytojas mokinių apibūdinamas kaip įsitraukęs, atviras, juos vertinantis ir pan.

Ir atvirkščiai – mokinių motyvacijai žalinga, kai pedagogas kontroliuoja (žino, kas mokiniams yra geriausia, ką ir kaip jie turi padaryti, ko jie turi norėti, kuo domėtis) ir yra chaotiškas (palieka ugdymą savieigai, būna nenuoseklus, prieštaringas, pavyzdžiui, ką nors susitaria su mokiniais, bet vieną kartą susitarimų laikosi, kitą – ne ir pan.), atskaitos tašku laiko save, tikisi, kad mokiniai paklus, o pastarieji jį laiko neprieinamu, atsiribojusiu.

Kiekvieną mokytojo stilių (autonomiją palaikantis, struktūruojantis, kontroliuojantis ir chaotiškas) galima apibūdinti konkrečiomis praktikomis, t. y. specifiniais mokytojo veiksmais, žodžiais (pavyzdžiui, supažindinimas su pamokos tikslu, leidimas pasirinkti, kokia tema ruošti projektą), netgi veido išraiškomis ir tam tikromis intonacijomis.

Belgijos Gento universiteto mokslininkai (Aelterman ir kt., 2019) pasiūlė naują būdą analizuoti (ne)motyvuojančius mokytojų bendravimo stilius – žiedinį modelį (arba mokymo ratą). Šiame modelyje bendravimo stiliai detalizuojami, pastebima, kad jie yra nevienodi, pvz., mokinių autonomiją galima palaikyti skirtingais būdais. Taip keturi stiliai išskaidomi į 8 smulkesnius bendravimo būdus. Aštuoni būdai išdėstomi ratu pagal du aspektus. Vienas aspektas yra direktyvumas ar nedirektyvumas, t. y. kiek iniciatyvos mokytojas imasi pats, kiek jos perleidžia mokiniams. Kitas aspektas – mokinių esminių psichologinių poreikių tenkinimas ar blokavimas.

Žiediniame modelyje šalia esantys bendravimo būdai panašūs, priešais – skirtingi. Taip pat šis modelis padeda suprasti, kad pozityvios praktikos ne visos vienodai naudingos, o negatyvios – ne visos vienodai žalingos mokiniams. Taip yra, nes vieni būdai (prisiderinantis ir nukreipiantis) yra tiesiogiai tenkinantys poreikius, kiti (dalyvaujantis ir aiškinantis) – tik sudaro sąlygas patenkinti poreikius. Atitinkamai vieni būdai (dominuojantis ir apleidžiantis) yra tiesiogiai blokuojantys poreikius – tik apsunkina poreikių patenkinimą (mokiniai nesijaučia puolami, mokytojas nėra neprieinamas).

                             Žiedinio modelio grafinis atvaizdavimas, adaptuotas iš Aelterman ir kt. (2019)

Koncepcijos autoriai sukūrė klausimyną, skirtą įvertinti šioms kategorijoms, su versijomis mokiniams ir mokytojams (klausimai tokie patys, tik suformuluoti iš mokinio ar mokytojo pozicijos), jį sudaro 15 situacijų ir keturi atsakymų variantai, apibūdinantys kiekvieną iš bendravimo būdų. Klausimynas gali pasitarnauti kaip reflektavimo įrankis mokytojams – padėti įsivertinti savo kuriamą santykį su mokiniais, gauti įžvalgų, kaip būti labiau mokinius motyvuojantiems ir įkvepiantiems. Per DoIT projektą pritaikėme klausimyną naudoti Lietuvoje, apklausę 715 septintų–aštuntų klasių mokinių ir 54 matematikos mokytojus. Taip pat šio projekto tyrimo metu įvertintos skirtingų mokytojų bendravimo būdų pasekmės mokiniams.

Koks mokytojų bendravimas yra naudingiausias mokiniams – ką parodė DoIT tyrimo rezultatai?

R. Garckija: Atlikto tyrimo rezultatai patvirtino užsienio mokslininkų radinius. Mokiniams yra naudingiausia, kai mokytojai priderina mokymą prie jų interesų, tempo, turimų žinių (būna prisiderinantys) ir suteikia paramą ir pagalbą, kai to reikia mokantis (būna nukreipiantys). Tokiu būdu mokiniams akivaizdu, kad ugdymo procese pirmiausia atsižvelgiama į juos. Tada mokiniams lengviau įsitraukti į mokymąsi, jie labiau stengiasi susikaupti, laiku atlikti užduotis ir geriau jaučiasi per pamokas.

Mokiniams yra žalingiausia, kai mokytojai siekia jų pažangos naudodami grasinimus bausmėmis, pabrėždami savo viršenybę (būna dominuojantys), yra atsiriboję, mokiniams neprieinami (apleidžia mokinius). Tada mokiniai jaučiasi nereikšmingi, nuvertinti ir bejėgiai. Todėl jiems sunkiau atrasti motyvacinių resursų mokytis.

Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad mokytojų bendravimo būdai ne visus mokinius veikia vienodai. Pavyzdžiui, mokytojų atsiribojimas labiau mažina mokinių entuziazmą mokytis, jeigu jie pasižymi aukštos kokybės motyvacija, t. y. mokosi dėl to, kad mato prasmę ar jiems yra įdomu.

Įdomių rezultatų apie mokinių elgesio ir mokinių savijautos sąsajas buvo rasta ir atsižvelgiant į mokinių dėmesingo įsisąmoninimo gebėjimus: kuo labiau mokiniai geba įsisąmoninti savo veiksmus ir jausmus, tuo jie tampa jautresni mokytojų siunčiamiems signalams, todėl mokytojų atsiribojimas padaro jiems didesnę žalą.

Nuo ko pradėti, norint motyvuoti mokinius?

R. Garckija: Bet koks elgesys prasideda nuo mąstymo pokyčių, nuo tikėjimo, kad motyvacijos nereikia diegti ir sukurti iš išorės, reikia tik sudaryti sąlygas jai atsiskleisti. Svarbu apsispręsti, kad verta bendrauti su mokiniais poreikius tenkinančiais būdais. Priėmus tokį požiūrį nesunku rasti atsakymus, kaip tai įgyvendinti dirbant su konkrečiais mokiniais. Parengėme rekomendacijas švietimo bendruomenei, jas galima rasti čia.

Dovilė Šileikytė, Švietimo naujienos