Instruktoriai: šiose stovyklose pabuvę vaikai įpranta ne tik lovą pasikloti – bendravimas su tėvais irgi tampa atviresnis

Šiandien, kai vaikų ir paauglių gyvenimas tapo labai virtualus, žygis per lietų miške, orientavimasis tamsoje ar laužo kūrenimas suteikia tai, kas vadinama autentiška patirtimi. Čia negali paspausti „restart“, o rezultatas priklauso nuo tavo veiksmų. Būtent tokio „tikro“ patyrimo paieška gali būti viena priežasčių, kodėl kasmet vis daugiau Lietuvos mokinių renkasi šaulių, išgyvenimo ar panašias disciplinos, fizinio krūvio ir aiškios hierarchijos reikalaujančias vasaros stovyklas, svarsto su jaunimu dirbantys specialistai.  

„Pastebiu, kad  jaunimas pradėjo romantizuoti šaulių veiklą, kariuomenę, discipliną. Kodėl šios veiklos, šaulių ir panašios stovyklos, mokiniams dažnai atrodo romantiškos, negaliu atsakyti, bet visiems dalyvavusiems jos labai patinka ir niekas nesigaili, kad atėjo ir praleido jose laiką “, – pastebi 6 metus su jaunimu dirbantis Karolis Roglys. Šią vasarą jis su kolega iš Lietuvos šaulių sąjungos Dovydu Bruškumi ugdys vaikus ir paauglius kartu su šauliais pajūryje organizuojamoje drąsos, lyderystės ir civilinės saugos stovykloje „Ready Camp“. 

Stovykloje mokiniai iš visos Lietuvos gaus žinių, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, susipažins su pirmosios pagalbos pagrindais, išbandys veikimo krizės metu simuliacijas, gilinsis į išgyvenimo gamtoje principus ir mokysis priimti sprendimus spaudimo sąlygomis. 

Programa taip pat apims orientavimosi žygius, strateginius ir komandinius iššūkius, taktikos pagrindus, lyderystės užduotis bei situacijų modeliavimą. 

Išmoksta ne tik užsikurti laužą, bet ir pasitikėti savimi 

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad stovyklose su šauliais vaikai daugiausiai mokosi išgyvenimo gamtoje gudrybių, Karolis ir Dovydas pabrėžia, kad svarbiausi pokyčiai dažnai vyksta ne miške, o pačių vaikų viduje. 

„Įprastos vasaros stovyklos dažniausiai būna poilsinės, kur vaikai pramogauja ir ilsisi. Mūsų stovykloje bus ne tik poilsis, bet ir mokymasis. Vaikai ir paaugliai praleidę savaitę šioje stovykloje išsineš ne tik įspūdžius, bet ir didelį žinių bagažą bei daugiau pasitikėjimo savimi situacijose, kurios anksčiau atrodė gąsdinančios“, – sako D. Bruškus. 

Anot jo, daugelis šiandieninių vaikų puikiai orientuojasi virtualioje erdvėje, tačiau susidūrę su paprastomis praktinėmis situacijomis neretai pasijunta nesaugiai. Pavyzdžiui, pasiklydę miške nežino, kaip elgtis dingus telefono ryšiui ar GPS signalui. Būtent todėl su šauliais rengiamose stovyklose daug dėmesio skiriama realiame gyvenime praverčiančioms žinioms įgyti – išgyvenimui gamtoje, topografijai, orientavimuisi, mazgų rišimui, pastogės statymui. 

„Laužo kūrimas vėlgi yra atskiras menas. Reikia mokėti susirasti tinkamas priemones, jas paruošti ir saugiai įkurti laužavietę“, – pasakoja instruktorius. Vaikai iš stovyklos išsineša didelį žinių bagažą: kaip pasigaminti išgyvenimo apyrankes, kaip pasiklydus miške grįžti namo be GPS, kaip saugiai įkurti laužą ir t.t. 

Tačiau svarbiausia, kad visi šie įgūdžiai vaikams stovykloje perduodami ne pasitelkus geležinę karišką drausmę ir griežtus įsakymus, o per žaidimą, patirtį ir bendravimą. 

„Su vaikais negalima bendrauti kaip su kariais. Nėra tikslo kelti jiems stresą. Drausmės tokiose stovyklose vaikai mokosi palaipsniui, linksmesniu būdu, per veiklas, kurios įtraukia“, – pabrėžia D. Bruškus. 

Kada vaikai atsiveria? 

Abu su jaunimu dirbantys instruktoriai pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai ypač jautriai reaguoja į bendravimo stilių. Pamokslai ir autoritarinis tonas dažniausiai jų neveikia, o štai nuoširdus pokalbis gali padaryti stebuklus. 

Instruktorių teigimu, daliai hiperaktyvių vaikų būtent tokio tipo stovyklų aplinka tampa galimybe atrasti sritį, nišą, kurioje jų energija tampa privalumu, o ne problema. 

„Kartais pats didžiausias neklaužada yra tiesiog vaikas, kuriam trūksta dėmesio ir su kuriuo reikia paprasčiausiai pasikalbėti. To užtenka, kad jis visiškai kitaip įsitrauktų į veiklas“, – priduria K. Roglys. 

Galimybės atsiskleisti – ir intravertams 

Klaidinga manyti, kad su šauliais rengiamose stovyklose gerai jaučiasi tik aktyvūs ir drąsūs vaikai. Abu instruktoriai vienbalsiai tikina matę ne vieną atvejį, kai užsidarę ir drovūs paaugliai per kelias savaites labai pasikeitė. 

Bruškus prisimena vieną buvusią jaunąją šaulę, kuri iš pradžių vengdavo bendrų veiklų ir laikydavosi nuošalyje. „Ji vaikščiodavo viena, nedrįsdavo bendrauti. Po truputį kalbinome, skatinome pabandyti vieną ar kitą veiklą. Galiausiai ji atrado save ir šiandien jau pati dirba kartu su mumis“, – pasakoja jis. 

Instruktorius įsitikinęs: svarbiausia ne versti vaiką atsiverti, o sukurti aplinką, kurioje jis pats norėtų žengti pirmą žingsnį. „Ne vertimas lipti per save, ne žodžio traukimas iš žmogaus, o tarpusavio supratimas paskatina atsiskleisti“, – sako Dovydas. 

Kodėl draugystės čia užsimezga greičiau nei socialiniuose tinkluose? 

Dar vienas reiškinys, kurį dažnai mini tokių stovyklų dalyviai, – užsimezgę stiprūs ryšiai su bendraamžiais. Pirmąją stovyklos dieną dauguma vaikų jaučiasi nedrąsiai. Tačiau bendros užduotys, orientaciniai žygiai, komandiniai iššūkiai ir vakarai prie laužo greitai panaikina nepažįstamųjų barjerą. 

„Savaitė stovykloje tampa didžiuliu atsiminimu. Vaikai išsiveža ne tik žinias, bet ir pažintis. Vėliau jie vieni kitiems rašo, klausia, kada vėl susitiksime“, – pasakoja D. Bruškus. 

Roglio teigimu, komandinės veiklos natūraliai skatina bendrauti net ir tuos, kurie iš pradžių renkasi likti nuošalyje. „Po truputį keli žodžiai virsta pokalbiu, pokalbis – draugyste. Vakare visi susėda prie laužo, kalbasi, dalijasi įspūdžiais. Įsižiebia pirmos jaunos meilės, atsiranda gausybė bendrų reikalų. Taip ir gimsta ryšiai, kurie kartais išlieka dešimtmečiams.“ 

Telefonų mažiau – bendravimo daugiau 

Vienas daugiausiai diskusijų tarp tėvų ir vaikų keliantis klausimas – telefonai. Instruktoriai neslepia manantys, kad bent trumpam atsitraukti nuo ekranų vaikams naudinga. „Jaunųjų šaulių stovyklose telefonus duodame du kartus per dieną – ryte ir vakare, kad vaikai galėtų susisiekti su tėvais. Tačiau visą likusį laiką jie dalyvauja veiklose“, – sako D. Bruškus. 

Pasak jo, kuo mažiau ekranų, tuo lengviau vaikams susikoncentruoti į aplinką ir žmones. „Kai neturi telefono rankoje, pradedi kalbėtis, ieškoti veiklos, būti kartu su kitais“, – priduria K. Roglys.  

Instruktoriai pastebi, kad jau po kelių dienų dauguma vaikų apie telefonus prisimena vis rečiau. 

Pirmosios pagalbos žinios, kurios gali išgelbėti gyvybę 

Viena svarbiausių stovyklų dalių – praktiniai pirmosios pagalbos mokymai. 

Vaikai mokosi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai stabdyti kraujavimą, tvarstyti žaizdas, naudotis turniketu bei reaguoti nelaimės atveju. 

„Geriau tokius dalykus pakartoti ne vieną kartą mokymuose, kad realioje situacijoje žmogus nepasimestų“, – sako K. Roglys. 

Anot jo, tai nėra žinios, reikalingos tik ekstremaliomis aplinkybėmis. Jos gali praversti kasdienybėje – nuo paprasto susižeidimo iki rimtesnio nelaimingo atsitikimo. Be medicininių įgūdžių, vaikai mokosi ir veiksmų pasiklydus, pagalbos iškvietimo principų, saugaus elgesio gamtoje. 

Kodėl tėvai dažnai nustemba? 

Didžiausią vaiko asmenybės ir elgesio pokytį grįžus iš stovyklos dažniausiai pastebi ne patys vaikai, o jų tėvai. 

Pasak instruktorių, po stovyklos vaikai dažniau imasi iniciatyvos, tampa savarankiškesni ir atsakingesni, labiau savimi pasitikintys. D. Bruškus juokauja, kad po stovyklos kai kurie tėvai gali nustebti pamatę tvarkingą vaiko kambarį. „Mat mūsų stovyklose laikomasi disciplinos. Vaikai mokosi tvarkytis, kloti lovas, prižiūrėti savo daiktus. Tačiau tai nėra bausmė. Visi tai daro kartu, todėl tvarka tampa natūraliu įpročiu“, – sako jis. 

Vis dėlto svarbiausias pokytis po stovyklos, anot instruktoriaus, dažnai būna ne tvarkingesnė lova, o pasikeitęs bendravimas. 

„Vienas mūsų tikslų – įskiepyti vaikams daugiau pagarbos tiek bendraamžiams, tiek tėvams. Kai vaikai pamato, kad suaugusieji stovykloje su jais kalbasi kaip su lygiais, jiems tampa lengviau atsiverti,  prabilti temomis, kuriomis anksčiau su suaugusiais buvo nedrąsu kalbėti, išsipasakoti savo problemas. Stovykloje įgijus kitokios bendravimo su suaugusiais patirties ir bendravimas su tėvais gali tapti atviresnis“, – teigia D. Bruškus. 

Dėl visų šių priežasčių specialistai tokias stovyklas vertina ne kaip pasirengimą kariuomenei ar griežtos drausmės mokyklą. Veikiau tai erdvė, kurioje vaikai trumpam išeina iš ekranų pasaulio, išmoksta pasirūpinti savimi, susiranda draugų ir atranda daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. 

„O galbūt svarbiausia pamoka, kurią vaikai išsiveža namo, yra suvokimas, kad gali daug daugiau, nei iki šiol manė“, – reziumuoja instruktoriai.

Daugiau informacijos ČIA. 

LINEŠA informacija