Nuo paauglystės iššūkių iki teisės aktų: ką iš tiesų atneša jaunimo amžiaus ribos ankstinimas?

2003 m. Jaunimo politikos pagrindų įstatyme pirmą kartą aiškiai įvardinta amžiaus riba: jaunimas – tai 14–29 metų asmenys. Bėgant laikui, įstatyme numatyta amžiaus riba tapo savaime suprantama, o jaunimo politikos priemonės buvo pritaikytos šiai tikslinei grupei. Tačiau vertinant šių dienų realybę paauglystė nelaukia keturioliktojo gimtadienio, jaunimo politika prasideda anksčiau.

2018 m. jaunimo politika išgyveno vienus esminių pokyčių, kuomet į Jaunimo politikos pagrindų įstatymą buvo įtrauktas darbas su mažiau galimybių turinčiu jaunimu. Tuo metu jau kuris laikas savivaldybių ribose veikė ir savo infrastruktūrą plėtė atvirieji jaunimo centrai ir atvirosios jaunimo erdvės, kurios užtikrino žemo slenksčio paslaugų teikimą jaunam žmogui po pamokų, kuriant saugią aplinką, leidžiant nieko neveikti ar tiesiog būti, gerti arbatą. Tuo metu tai atrodė neįprasta, nes jaunas žmogus turi kažką veikti.

Svarbu tai, jog šiandien dieną vertinant jaunimo politikos istorinę atmintį kiekvienas įstatymo pokytis yra prasmingas tada, kai jis priimamas laiku, atliepia konkretų visuomenės poreikį ir tampa ne deklaracija, o realiai veikiančiu sprendimu. Kalbant apie naujų amžiaus grupių įtraukimą ir galimybę joms pasinaudoti reikalingomis jaunimo politikos priemonėmis, raudona lemputė jau dega, nes darbas su 11–13 metų jaunais žmonėmis jau vyksta, skirtingais būdais ar formomis. Iš jaunų žmonių ir su jais dirbančių specialistų girdime, kad šis pokytis ne tiek kuria naują tikrovę, kiek pagaliau priartina teisės aktus prie jau egzistuojančios realybės.

Vidinis konfliktas su jaunimu dirbantiems asmenims kyla tuomet, kai baiminamasi kaip tą reikės daryti kuomet bus įtvirtinta įstatymo lygmenyje? Natūralu, kad su pokyčiais ateina ir klausimai bei kyla abejonės, tačiau negalime ignoruoti iššūkių, su kuriais šiandien susiduria mokiniai, pereidami iš pradinės mokyklos į pagrindinę. Dabar dar galime sureaguoti laiku – užuot vėliau gesinę gaisrus, dirbkime ne su pasekmėmis, o su jų priežastimis, kol jauno žmogaus gyvenime dar neprasidėjo negrįžtami pokyčiai.

2025 m. vasario mėnesį Jaunimo reikalų agentūra kartu su darbo grupe pradėjo reguliarius susitikimus, kuriuose svarstė galimus Jaunimo politikos įstatymo pakeitimus. Vienas iš pagrindinių darbo grupės pasiūlymų, dėl kurių buvo sutarta vienbalsiai – jaunimo amžiaus ribą pakeisti iš 14–29 metų į 11–29 metų.

Kas keistųsi? Kodėl to reikia?

Siūloma Jaunimo politikos pagrindų įstatyme nustatyti, kad jaunimo amžius prasideda nuo 11 metų. Tai suteiktų aiškų teisinį pagrindą jaunimo politikos priemones ir paslaugas teikti ir 11–13 metų amžiaus grupei.

11 metų riba pasirinkta neatsitiktinai – ji sutampa su Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis ir vaiko perėjimu į pagrindinį ugdymą (penktąją klasę). Pasaulio sveikatos organizacija paauglystę apibrėžia kaip 10–19 metų amžiaus laikotarpį. Būtent ankstyvojoje paauglystėje sparčiai keičiasi jauno žmogaus socialinis ir emocinis gyvenimas, stiprėja bendraamžių įtaka, formuojasi tapatybė ir savarankiškumas.

Jaunimo darbuotojai ir su jaunimu dirbančios organizacijos jau dabar sėkmingai dirba su šio amžiaus paaugliais, kurdamos paauglių programas 11–13 m. jaunuoliams, padedančias saugiai išgyventi ankstyvosios paauglystės laikotarpį, todėl kviečiame iš arčiau susipažinti su Ukmergės laisvalaikio centro realybe ir susipažinti su čia dirbančios jaunimo darbuotojos patirtimi (autorė Vilma Šidlauskienė).

„Pasirodžius informacijai, kad inicijuojamas Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimas, nuleidžiantis jaunimo amžiaus kartelę nuo 14 iki 11 metų, pasipylė ir kontrargumentai: juk vienuolikmečiai – dar vaikai, negalima jų gretinti su septyniolikmečiais; teks keisti programas, pritaikyti jaunimo centrus, o tai papildomai kainuos. Tačiau realybė jau seniai pralenkė teisės aktus - į jaunimo centrus ir atvirąsias erdves 11–13 metų paaugliai ateina kasdien, nes išgyventi gatvėje jie dar nemoka. Nelaukime, kol išmoks.

Pasaulio sveikatos organizacija paauglystės pradžią brėžia ties 10 metų riba. Visi, kurie turi reikalų su šio amžiaus vaikais, tuo nė akimirkos neabejoja.

Cituoju ką tik dešimtąjį gimtadienį atšventusį berniuką: „Kai būdavom vaikai, žiūrėdavom TikTokus apie kažkokias nesąmones, dabar net juokinga... Einu valytis batų... Sportavau, dabar suprakaitavęs, einu į dušą.“

Ne, tai ne todėl, kad tėvai jį staiga stebuklingai išauklėjo. Jis tiesiog pradėjo dairytis už savo šeimos ir pradinės klasės ribų, ieškodamas, su kuo tapatintis.

Dar po metų, sulaukęs vienuolikos, jis jau varvins seilę žiūrėdamas į gatvėmis vaikštančius, marias laisvo laiko turinčius vyresnius „centrinius“. Jis mes – arba bent jau įnirtingai pakovos dėl metimo – nuo pirmos klasės lankytą būrelį. Tėvai griebsis už galvos, o vienuolikmetis tyliai vakarais ims kurti pabėgimo planus. Pabėgimo nuo visų įmanomų sistemų: tėvų kontrolės, šeimos išvykų, dienos centrų ir pradinukų būrelių. Prasidės derybos dėl juodų džemperių su kapišonais, atsisakymas autis žieminius batus, juokingai strypčiojant plonais kedais per pažliugusį sniegą į mokyklą – vienintelę vietą, iš kurios pabėgti tiesiog nepavyks.

Ir čia atsiranda kritinis lūžio taškas.

Visų pirma, radikaliai pakinta paauglio žvilgsnio kryptis. Nuo mamos kotletukų, animacinių filmukų ir „mama, ką man veikt?“ – į tai, kas tėvams kelia stingdančią paniką: gatvę, keistus draugus, slampinėjimą po prekybcentrius, kompleksus dėl pirmo spuogo, kebabus ir ausines su SAVO muzika per sekmadienio pietus.

Tėvai ir mokytojai staiga tampa „atsilikę ir nieko nesuprantantys“. Tačiau ar tikrai tokiam ką tik „iškeptam“ paaugliui nebereikia suaugusiojo?

Labai reikia! Nes vienuolikmetis, orientuodamasis į kitus, lipdo būsimą save. Ir į ką jis suprojektuos savo žvilgsnį, ta kryptimi ir nueis. Jei šalia nebus patikimo suaugusiojo, jo autoritetu taps bet kas: geriausiu atveju – sporto treneris, blogiausiu – „kieti bičai“ iš „TikTok“: Maybachas, Celofanas ar kiti skandalistai, mokantys agresijos ir pigių manipuliacijų. Jei nepasiūlysime saugios alternatyvos, tas taisykles jiems padiktuos gatvė ir algoritmai.

Kur čia atsiranda jaunimo politika?

Valstybei visada yra pigiau tirti naujagimius nuo genetinių ligų, nei vėliau gydyti pasekmes. Lygiai taip pat yra šimtus kartų pigiau ir efektyviau padėti bręstančiam jaunuoliui laiku, nei vėliau taisyti destruktyvų elgesį, finansuoti psichiatrus ar statyti kalėjimus.

Vienas pagrindinių jaunimo politikos įrankių – atviri jaunimo centrai, erdvės ir jose dirbantys profesionalūs jaunimo darbuotojai. Tai suaugusieji, pas kuriuos ateinama savo noru.

Tačiau čia susiduriame su teisės paradoksu: pagal galiojantį Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, jaunimo centrai oficialiai skirti jaunuoliams tik nuo 14 metų.

O ką daryti tiems 11–13 metų vaikams, kurie jau peraugo „vaikiškus“ dienos centrus, išėjo iš būrelių ir atsidūrė gatvėje? Jiems stinga patirties ten pritapti. Todėl jie ateina pas mus, į jaunimo centrus. Ateina ir žiūrėdami į akis rimtu veidu meluoja: „Man keturiolika“. Kodėl jie nesišypso? Kad jaunimo darbuotojas nepastebėtų dar tebedygstančių iltinių dantų, išduodančių, kad jiems – vos dvylika.

Jie ateina ten, kur renkasi jų vyresni autoritetai. Ten, kur jie nėra „sąrašiniai“, kur niekas neverčia ruošti namų darbų, kur juos girdi ir priima tokius – nepatogius, dygliuotus, nemokančius suregzti brandaus sakinio, bet desperatiškai norinčius tapti savarankiškais.

Štai kodėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Jaunimo reikalų agentūra ir praktikų darbo grupe teikia įstatymo pataisą – jaunimo amžiaus ribą paankstinti nuo 11 metų (11–29 m.).

Tai nereiškia, kad vienuolikmetis staiga nustoja būti vaiku ar jam nebegalioja vaiko teisių apsauga. Priešingai – tai teisinis pagrindas jaunimo darbuotojams legaliai, profesionaliai ir finansuojamai dirbti su 5–8 klasių moksleiviais atvirose erdvėse, mokyklose, gatvėje ar mobiliuoju darbu kaimiškose vietovėse. Tai leidimas užmegzti ryšį su vaiku tada, kai kyla natūralus poreikis, kol problemos dar neįsisenėjo.

Štai tokia paprasta lygtis: tas vienuolikmetis kritinius trejus metus (iki 14-os) liks gatvėje mokytis išgyvenimo taisyklių, arba leis laiką saugioje aplinkoje su kvalifikuotu specialistu, žinančiu, kaip išbūti su paauglystės audromis.

Sakysite, jūsų vaikas kitoks – paklusnus, gerbia tėvus ir laiku ruošia pamokas? Puiku! Tačiau ar jums nebus ramiau, jei ir tie kiti vaikai, su kuriais jūsų atžala kasdien prasilenkia gatvėje ar mokyklos koridoriuje, turės saugią erdvę augti, o ne ieškos autoritetų tamsiausiuose interneto ar gatvės užkaboriuose?

Leiskime jiems ateiti į jaunimo centrus teisėtai – kol dar ne vėlu.“

Jaunimo darbuotojos laiškas – atviras langas į atvirųjų jaunimo centrų kasdienybę. Jaunimo politikos amžiaus ribos ankstinimas nėra bandymas vienuolikmetį paversti suaugusiuoju. Tai bandymas leisti jaunimo politikai pasiekti paauglį tada, kai jam jos jau reikia – o ne po vienerių, dviejų ar trejų metų. Ankstyva pagalba gali turėti didžiausią poveikį.

JRA informacija