Valstybės kontrolė: daugiau nei pusė specialiųjų poreikių turinčių mokinių negauna visos reikalingos pagalbos

Lietuvoje didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų šiandien mokosi bendrosiose klasėse ar ikimokyklinio ugdymo grupėse kartu su savo bendraamžiais. Tačiau Valstybės kontrolės atliktas  auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pati galimybė mokytis kartu savaime dar negarantuoja pilnavertės įtraukties. Daugiau nei pusei SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiama visos Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) rekomenduotų švietimo pagalbos specialistų pagalba, o dalis vaikų apskritai paliekami be jos.

„Fizinis vaiko buvimas bendroje klasėje savaime dar nėra įtrauktis. Šiandien skaičiai popieriuje rodo gražią statistiką – net 94 procentai specialiųjų poreikių vaikų mokosi kartu su bendraamžiais, tačiau už šių skaičių slepiasi kita, skausminga realybė. Daugiau nei pusė šių vaikų nesulaukia jiems reikalingos pagalbos, o šeimos paliekamos vienos su savo iššūkiais. Negalime toleruoti situacijos, kai vaiko teisė į pilnavertį ugdymą virsta geografine loterija, kurioje parama vienam vaikui savivaldybėse skiriasi šimtais kartų, o įgytas profesinio mokymo diplomas galiausiai neatveria durų į darbo rinką. Po šio audito sistemoje neužteks tik kosmetinių pakeitimų – teisės aktai privalo garantuoti realią pagalbą kiekvienam vaikui, kuriam jos reikia“, – pabrėžia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.

Trūksta specialistų, o esantiems tenka kritiniai darbo krūviai

Lietuvoje 2024–2025 mokslo metų laikotarpiu net 94 proc. SUP turinčių vaikų mokosi bendrose mokyklose ir klasėse kartu su visais vaikais. Švietimo sistemos prieinamumą rodo ir tai, kad net 93 proc. apklaustų tėvų nurodė, jog jų vaikai buvo sėkmingai priimti į pasirinktą ar norimą mokyklą, o savivaldybėse iš esmės buvo patenkinti visi prašymai.

Vis dėlto, auditas parodė, kad daugiau nei pusei (56 proc.) SUP turinčių mokinių mokyklose nesuteikiamos visos rekomenduotos švietimo pagalbos specialistų paslaugos, o net 5 proc. negauna jokios pagalbos. Dėl to kyla rizika, kad mokiniai negali visapusiškai dalyvauti ugdymo procese ir pasiekti savo potencialo. Tai patvirtina ir tėvų patirtis – 27 proc. jų pripažino, kad vaikai mokykloje negauna reikiamos pagalbos,  o daugiau nei pusė (57 proc.) šeimų buvo priverstos ieškoti privačių specialistų už mokyklos ribų.

Prie šios situacijos prisideda ir tai, kad priėmimo metu mokyklos dažnai neturi išankstinės informacijos apie vaiko poreikių lygį, todėl negali tolygiai paskirstyti mokinių. Nors rekomenduojama vienoje klasėje ugdyti ne daugiau kaip 3 mokinius su dideliais ar labai dideliais poreikiais, realybėje pasitaiko klasių, kur tokių mokinių skaičius siekia net 6. Siekiant, kad informacija apie mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius laiku pasiektų mokyklas ir leistų pasirengti švietimo pagalbos teikimui bei klasių formavimui, Valstybės kontrolė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) rekomenduoja suteikti galimybę mokykloms su informacija apie nustatytus naujai priimamų mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius susipažinti anksčiau nei rugsėjo 1 d.

Sisteminę problemą dar labiau gilina tai, kad net 52 proc. bendrojo ugdymo mokyklų ir 75 proc. profesinio mokymo įstaigų  trūksta švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų. Su šiuo stygiumi tiesiogiai susiduria net 91 proc. audituotų savivaldybių. Nors valstybė ir savivaldybės taiko įvairias pritraukimo priemones, pavyzdžiui, skiria finansinę paramą pedagogikos krypčių studentams pasirašant įsidarbinimo sutartis su savivaldybėmis, pritraukti reikiamus darbuotojus visoje šalyje išlieka itin sudėtinga dėl nepatrauklių darbo sąlygų, didelių emocinių bei administracinių krūvių ar nepilnų etatų.

Ši situacija lemia milžiniškus krūvių netolygumus: nors siekiama, kad vienam švietimo pagalbos specialistui tektų iki 111 mokinių, vienam etatui realybėje tenkantis vaikų skaičius savivaldybėse svyruoja nuo 60 iki 176 mokinių. Atskirose ugdymo įstaigose šie svyravimai dar didesni: nuo 16 iki 337 mokinių vienam etatui, o 6 proc. šalies mokyklų apskritai neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto. Dėl to dalis mokinių negauna visų jiems rekomenduotų paslaugų, o pagalba priklauso nuo to, ar konkreti mokymosi įstaiga pajėgia pritraukti darbuotoją.

Siekiant sistemiškai spręsti milžiniškus krūvių netolygumus įstaigose ir užtikrinti, kad pagalba pasiektų kiekvieną vaiką, ŠMSM rekomenduojama skubiai spręsti specialistų pritraukimo klausimą ir atnaujinti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrose pradinio ir pagrindinio ugdymo klasėse privalomai atsirastų antrasis mokytojas (diegti atvirųjų klasių modelį) arba švietimo pagalbą teikiantis asmuo.

Vėluojanti pagalba, tėvų pasipriešinimas ir gabių vaikų šešėlis

Šalyje veikiantis išplėtotas PPT tinklas taiko eiliškumo prioritetus SUP turintiems vaikams, kuriems pagalba reikalingiausia (pvz., prieš egzaminus ar keičiant ugdymo pakopą). Tačiau pagalba SUP turintiems vaikams dažnai vėluoja: net 34 proc. tarnybų šalyje nurodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo mokiniams tenka laukti ilgiau nei mėnesį, nors ankstyva pagalba yra kritinis veiksnys geresniems ugdymo rezultatams pasiekti.

Procesą ir specialistų darbą taip pat stabdo priklausomybė nuo tėvų pateikiamų dokumentų – 85 proc. tarnybų juos gauna tiesiogiai iš tėvų. Procesą stabdo ir pačių tėvų pasipriešinimas - net 35,8 proc. tarnybų nurodo atvejus, kai mokyklos negalėjo užregistruoti vaiko vertinimui dėl tėvų nesutikimo.

Kartu išryškėjo ir kita opi problema – audito duomenimis, net 88-98 proc. PPT ir 73 proc. mokyklose dirbančių švietimo pagalbos specialistų stinga standartizuotų instrumentų mokinių specialiesiems ugdymosi poreikiams vertinti. Be to, šalyje nėra vientisos ir aiškios SUP turinčių mokinių pasiekimų bei pažangos vertinimo sistemos, kuria galėtų vieningai vadovautis mokytojai. Kai pažanga nematuojama objektyviai – stabdomas vaiko potencialas. Taip pat trūksta reglamentavimo, kaip identifikuoti išskirtinių gabumų turinčius vaikus, todėl talentingi mokiniai dažnai lieka neatpažinti.

Siekiant užtikrinti poreikių nustatymą laiku, ŠMSM rekomenduojama nustatyti aiškią veiksmų seką tiems atvejams, kai tėvai nesutinka atlikti pirminio vertinimo ar atsisako pasirašyti išvadas.

Kad švietimo pagalbos specialistai bei pedagoginės psichologinės tarnybos visoje šalyje galėtų vienodai vertinti mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius, Lietuvos įtraukties švietime centrui rekomenduojama sukurti ir įdiegti vaiko pedagoginio psichologinio vertinimo proceso standartą bei įsigyti reikiamus instrumentus. Taip pat ŠMSM rekomenduojama parengti vieningus mokinių individualios pažangos stebėjimo ir vertinimo įrankius bei nustatyti aiškias gabių vaikų atpažinimo priemones.

Augantis finansavimas ir šimtus kartų besiskirianti savivaldybių parama

Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje augo: švietimo pagalbai mokyklose 2025 m. skirta 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos 199,5 mln. Eur sudarė valstybės biudžeto lėšos, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.

Tačiau valstybės pažadas švietimo pagalbos srityje neturi priklausyti nuo geografinės vaiko gyvenamosios vietos. Savivaldybių savarankiškų biudžetų indėlis švietimo pagalbai skiriasi šimtais kartų – nuo 1 Eur iki 648 Eur vienam vaikui. Nors šie finansiniai netolygumai sukuria nevienodas pradines sąlygas, pagalbos prieinamumą konkrečioje įstaigoje stipriai lemia ir kiti kompleksiniai veiksniai, kaip: mokyklų gebėjimas efektyviai organizuoti darbą bei pačių specialistų trūkumas darbo rinkoje, dėl kurio net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos kartais lieka be reikiamų darbuotojų.

Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių poreikių vaikams, o didelių ar labai didelių specialiųjų poreikių mokiniams realiai reikėtų maždaug dvigubai daugiau lėšų.

Profesinis mokymas: diplomas kišenėje, bet durys į darbo rinką užvertos

Galimybės tęsti mokslus baigus mokyklą nuteikia optimistiškai – didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių baigusių 10 ir (ar) 12 klasę bendrojo ugdymo mokyklose sėkmingai tęsia mokslus profesinio mokymo įstaigose (69 proc.), o daugiau nei 90 proc. jų sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją.

Tačiau auditas atskleidė kitą problemą – net 70 proc. šių absolventų po mokslų neįsidarbina. Problema ne tik ta, kad darbdaviai dažnai turi išankstinių nuostatų dėl SUP turinčių mokinių gebėjimų ir nenori jų priimti, bet ir pačioje profesinio mokymo struktūroje. Šiuo metu esančios kvalifikacijos ir siūlomos mokymo programų nėra pakankamai orientuotos į šiandienos realius darbo rinkos poreikius. Todėl išsilavinimą įgiję jaunuoliai tiesiog neturi kur eiti dirbti. Be to, darbdaviams netaikomos valstybinės skatinimo priemonės (pvz., subsidijos), o perėjimo iš mokyklos suolo į darbo rinką mechanizmas iš esmės nefunkcionuoja.

Tai rodo, kad vien suteikti galimybę mokytis nepakanka – būtina užtikrinti ir sėkmingą perėjimą į darbo rinką. Siekiant, kad asmenims su intelekto sutrikimais būtų prieinamos į šiuolaikines tendencijas ir į praktinių kompetencijų įgijimą orientuotos profesinio mokymo programos, Valstybės kontrolė ŠMSM rekomenduoja inicijuoti ir papildyti kvalifikacijų aprašus, kad būtų sukurtos naujos profesinio mokymo programos, atliepiančios darbdavių ir darbo rinkos poreikius.

Valstybinio audito ataskaita ČIA. 

Valstybės kontrolės informacija