Daugiakalbystės privalumai, arba kodėl anglų kalbos negana?

Karjeras tarptautinėse kompanijose bei Europos Sąjungos institucijose kuriančios lietuvės įsitikinusios, jog šiandieniniame pasaulyje kalbėti angliškai yra tiesiog savaime suprantamas dalykas. Gebėjimas kalbėti kitomis užsienio kalbomis gerokai praplečia galimybes visose srityse: nuo studijų pasirinkimo iki karjeros krypčių ir išskirtinumo pretenduojant į darbo vietas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Živilė Paulikaitė-Harpon, tarptautinės skaitmeninės rinkodaros agentūros „Donutz digital“ atstovė Lietuvoje, neabejoja: mums, mažos šalies atstovams, svarbu mokėti daugiau užsienio kalbų, kad galėtume „išeiti į pasaulį“ su savo idėjomis, produktais, verslais. 

Nomedos Lukoševičienės karjera remiasi išskirtinai tik užsienio kalbų mokėjimu. Ji akredituota ES institucijų vertėja: vyksta dirbti į Europos Tarybą ir Europos Parlamentą Briuselyje bei Strasbūre, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą Liuksemburge, čia vertėjauja iš ir į ispanų kalbą, taip pat iš anglų bei vokiečių kalbų į lietuvių. Dar ji Lietuvoje verčia filmus, serialus televizijoms, vertėjauja renginiuose, transliacijose, verčia raštu ir dar moko ispanų kalbos vertimo žodžiu. Pasak pašnekovės, tokia temų ir veiklų įvairovė neleidžia profesiškai užsnūsti.

Švedų studijos išmokė ir prancūzų kalbos

Živilė Paulikaitė-Harpon pasakoja, kad jos karjerą ir sėkmę skaitmeninės rinkodaros srityje didžia dalimi lėmė prancūzų kalbos žinios. Teisybės dėlei, šios kalbos jai teko mokytis neplanuotai: Klaipėdos universitete ji studijavo švedų kalbą, pagal „Erasmus“ mainų programą išvyko mokytis į Švediją, ten sutiko savo būsimą vyrą – prancūzą. Taigi prancūzų kalbos mokėsi Prancūzijoje, ten baigė ir tarptautinės vadybos ir pardavimų magistro studijas.

„Niekada, net mokykloje, nekilo klausimų, kodėl reikia mokytis užsienio kalbų, o studijuoti švedų kalbos stojau su didele motyvacija. Jau tada buvo aišku, kad kelių užsienio kalbų mokėjimas kuria labai svarią pridėtinę vertę visose srityse“, – kalba Ž. Paulikaitė-Harpon.

Tiek „Google“, tiek „Linkedin“ kompanijos, pakvietusios ją dirbti į Airiją, dėl puikių prancūzų kalbos žinių lietuvaitei patikėjo dirbti būtent su Prancūzijos kompanijomis.

„Daugiakalbystė darbuotojui suteikia universalumo: prancūzai vertino mano anglų, švedų kalbų žinias, tarptautinės kompanijos – prancūzų kalbą, šios šalies rinkos, verslo, derybų tradicijų išmanymą“, – kalba pašnekovė. Prieš kelerius metus grįžusi į Lietuvą ji pradėjo dirbti „Donutz digital“ agentūroje ir dabar, dirbdama iš Lietuvos, ji daugiausia dirba su prancūzakalbiais.

Savarankiškai – ispanų ir vokiečių

Nomeda Lukoševičienė pasakoja, kad ispanų kalbos ėmėsi mokytis pati, kai Vilniaus universitete studijuojant anglų kalbos filologiją pritrūko „egzotikos“. Anuomet nebuvo nei ispanų kalbos vadovėlių, lengvai prieinamo ispaniško turinio, net ispanų kalbos studijų. Bet jos noras išmokti šią kalbą buvo toks stiprus, kad ryžosi pagal „Aur-pair“ programą metams išvykti dirbti aukle į Ispaniją, Alikantę, ir ten kalbą tobulino tiek bendraudama, tiek mokydamasi kalbos kursuose. Grįžusi į Lietuvą mokėsi toliau, jos pačios žodžiais tariant – gaudė kiekvieną galimybę išmokti geriau, daugiau.

Vokiečių kalbos N. Lukoševičienė taip pat mokėsi „natūralioje“ aplinkoje – dėl vertėjos sutuoktinio darbo šeimai teko nemažai laiko gyventi Berlyne. 

„Mokiausi vokiečių kalbos pirmiausia todėl, kad jau dirbau ES institucijose ir norėjau versti iš daugiau kalbų. ES turi 24 oficialias kalbas ir, siekiant užtikrinti kuo platesnį tiesioginį jų vertimą visose institucijose, pirmenybė visada teikiama daugiakalbiams specialistams“, – sako N. Lukoševičienė. 

Kita vertus, tęsia ji, atsidūrus kitakalbėje aplinkoje ir nenorint likti nuolatiniu užsieniečiu, siekiant užmegzti darbo ar asmeninius santykius su ta bendruomene, neturi kitos išeities, kaip tik mokytis kalbos. Ir visos tos žinios galiausiai išeina tau pačiam į naudą. 

Daugiakalbystė – svertas konkuruojant dėl darbo vietos 

Ž. Paulikaitė-Harpon dalijasi, kad Lietuvoje rasti ir prancūziškai gerai kalbančių tam tikros srities specialistų tikrai nėra lengva. Be to, aiškina ji, skaitmeniniai verslai darbuotojų dažnai ieško nekreipdami dėmesio į jų gyvenamąsias lokacijas – technologijos leidžia dirbti iš bet kur. Tad jei, pvz., airiams reikia gerai prancūziškai ar ispaniškai kalbančio specialisto, greičiausiai jo bus ieškoma tarp tų, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Visgi didžiųjų valstybių atstovams neretai pritrūksta kitų kalbų žinių, tad lietuviai, mokėdami daugiau kalbų, tikrai gali konkuruoti tarptautinėse darbo rinkose. 

„Daugiakalbystė yra privalumas visur, net ir didžiosiose valstybėse. Prancūzų darbdaviams aš, kalbėdama ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, švediškai, rusiškai, lietuviškai, galėjau padėti atrasti kontaktus tų šalių rinkose. Man užsienio kalbos atvėrė daug galimybių, leido konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje, greičiau peržengti kai kuriuos karjeros laiptelius“, – pasakoja Ž. Paulikaitė-Harpon.

Tėvams: neapribokite vaikų

Pasak N. Lukoševičienės, tėvai, padedantys vaikams mokykloje rinktis antrąją užsienio kalbą, neturėtų apriboti vaikų savo žinojimu ir remtis tokiais argumentais, kad padės vaikui daryti namų darbus, todėl jiems geriau rinktis tokią kalbą, kurią moka tėvai. 

„Nemėgstu skirstyti kalbų į sunkias ir lengvas, visgi ispanų kalbos mokymosi pradžia yra tikrai nesudėtinga, šia kalba galima gan greitai prašnekti ir pajusti malonumą kalbėti. Tad mokykloje, kai mokomasi pagrindų, ispanų kalba neturėtų būti tas dalykas, dėl kurio reikėtų nemiegoti naktimis“, – juokiasi N. Lukoševičienė ir priduria, kad tai tikrai nėra svariausias argumentas rinktis mokytis ispanų kalbą. 

„Labai drąsinčiau tėvus raginti vaikus mokytis ir tų užsienio kalbų, kurių patys nemoka. Pasaulis keičiasi greitai, ko gero, mes jau nemokame ar greitai nemokėsime ir daugiau dalykų, kurių mokysis mūsų vaikai. Bet tai – vaikų gyvenimas, jie patys turi išmokti, tų įgūdžių reikės jiems, ne tėvams“, – sako Ž. Paulikaitė-Harpon. 

Kokios antrosios kalbos mokysis šeštokai?

• Besibaigiant 5 klasei mokinių tėvai Lietuvoje renkasi, kokią antrąją užsienio kalbą jų vaikas mokysis nuo 6 klasės. 
• Galima rinktis iš vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų, rusų – iš tų kalbų, kurias gali pasiūlyti mokykla, atsižvelgdama į turimus resursus ir galimybes.
• Pastaraisiais metais žymiai daugėja besirenkančių vokiečių, prancūzų kalbas, populiarėja ispanų kalba, pastebimas susidomėjimas ir kitomis ES kalbomis. Antrosios užsienio kalbos kai kuriose mokyklose mokosi ir pradinukai, tačiau tokių mokyklų nėra daug.
• III gimnazijos klasėje galima rinktis ir trečiąją užsienio kalbą. 
• Pirmosios užsienio kalbos vaikai pradeda mokytis nuo antros klasės. Mokykla gali siūlyti vieną iš šių trijų kalbų: anglų, prancūzų, vokiečių. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos informacija