Kada technologijos kenkia vaikų mokslui? Profesorės R. Bilbokaitės patarimai tėvams

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame technologijos tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, vis dažniau keliame klausimą: ar jos padeda vaikams mokytis, ar vis dėlto daro meškos paslaugą silpnindamos jų dėmesį, savijautą ir raidą?

Planšetės, telefonai, kompiuteriai – tai tik įrankiai. Jie, kaip daiktai, nėra nei geri, nei blogi. Tačiau būtent nuolatiniai informacijos srautai kelia didžiausią iššūkį vaikų mokymuisi. Kaip atpažinti, kada vystosi priklausomybė nuo socialinių tinklų, ir kiek naudoti šiuolaikines technologijas moksluose yra saugu, pasakoja Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Bilbokaitė.

Mokyklose – technologijos, bet ar jos padeda?

Mokytojai, stengdamiesi išlaikyti vaikų motyvaciją, vis dažniau pasitelkia skaitmenines priemones. Virtualios viktorinos, interaktyvios pamokos, edukacinės programėlės – visa tai tarsi turėtų padėti. Tačiau realybė ne visada tokia paprasta. Profesorė pastebi, kad technologijų taikymas kartais lemia ir didesnį išsiblaškymą. Jei telefonai, planšetės ir kitos technologijos būtų naudojamos tik pamokose – nebūtų bėdos. Tačiau vaikai su ekranais susiduria nuolat – prekybos centruose, viešajame transporte, net prie pietų stalo.

„Tai ypač aktualu tiems vaikams, kurie ir taip sunkiau susikaupia ar turi mokymosi sunkumų. Nuolatinė smegenų stimuliacija, informacijos srautai dar labiau trukdo susikaupti“, – teigia prof. R. Bilbokaitė. Anot jos, technologijos traukia aktyvesnius, jautresnius vaikus, todėl jie ir tampa labiausiai pažeidžiami – jų dėmesį lengviausia išblaškyti.

Nevaldomas technologijų naudojimas kuria priklausomybes nuo jų

Dėmesiui sutelkti reikia ramybės. Tačiau žaidimai, socialiniai tinklai, greitai besikeičiantys vaizdai, pranešimai iš programėlių nuolat stimuliuoja smegenis, nepalikdami galimybės joms ilsėtis.

„Vaikui darosi vis sunkiau susikaupti. Formuojasi priklausomybė. Paaugliai ir mažesni vaikai prie žaidimų greitai pripranta, tačiau keisti įpročius – ypač sunku. Manoma, kad suaugusiesiems tam prireikia mažiausiai 30 dienų. O vaikai dar neturi tiek valios, sąmoningumo ar įgūdžių, kad suprastų, kas jiems daro žalą. Jie tiesiog nebejaučia saiko, pasineria į žaidimus ar naršymą. Tai primena lošimo automatų sukeliamą priklausomybę, nes žmogus laukia, tikisi kažko, kas tam tikra forma sukelia stipresnį pojūtį viduje“, – sako profesorė.

Tokio pat efekto galima tikėtis ir neribojant laiko socialiniuose tinkluose. Panašus principas veikia ir naršant socialiniuose tinkluose, žiūrint reels‘us.

Laiko vagys – nematomi, bet pavojingi

Socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ne tik trikdo dėmesį, bet ir vagia laiką. Prarandamos valandos, kurios galėtų būti skiriamos treniruotėms, laisvalaikio pomėgiams ar tiesiog gyvam bendravimui.

„Vaikai praranda labai daug laiko. Nejučia prabėga valanda, dvi, trys. Užsiimant kitomis veiklomis, laiko pojūtis yra realesnis, nes tu labiau jauti savo kūną ir aplinkinį pasaulį, po treniruotės jaučiamės nuvargę, o po pasivaikščiojimo gamtoje – net pailsėję. Naršant socialiniuose tinkluose, prabėgančio laiko nejaučiama ir baisiausia, kad tuo metu atrodo, jog visiškai nesijaučia ir nuovargis, kuris tampa akivaizdus, kai nebeužtenka jėgų daryti namų darbus ar ryte būti žvaliam ugdymo įstaigoje. Tai labai didelis laiko ir poilsio vagis, kuris dar ir kelia priklausomybę“, – pabrėžia pašnekovė.

Žaidimai ir naudojimasis kitokiomis priemonėmis tuomet gali trukdyti mokslams, nes suryja didelę dalį dienos, prarandamas svarbus laikas. Vaikai pavargsta, darosi sunku susikaupti, o mokantis nebesutelkiama dėmesio.

Tėvai – pagrindiniai ribų kūrėjai

Šioje situacijoje lemiamas yra tėvų vaidmuo. Profesorė ragina tėvus nebijoti nustatyti ribų: „Mano patarimas būtų toks – ribokite laiką, vaikų praleidžiamą prie ekranų žaidžiant kompiuterinius žaidimus ir panašiai. Ribos yra reikalingos. Juk vaikams neleidžiame nuolat valgyti saldumynų ir nesveiko maisto, tai neleiskime ir naudotis technologijomis be priežiūros ir ribų.“

Pastebėti, kad jau reikia įsikišti tėvams, nėra sudėtinga. Profesorė sako, kad ilgainiui vaikas tampa irzlesnis, nervingesnis, uždaresnis, mažiau nori dalyvauti kitose veiklose, dažniau nori tiesiog užsisklęsti savo vidiniame pasaulyje ir pasinerti į žaidimus ar socialinius tinklus.

Tėvams ir pedagogams svarbu suprasti – ribojimas nereiškia atskyrimo nuo pasaulio ar vaiko slopinimo. Tai ilgalaikė investicija į jo sveiką raidą, emocinę savijautą ir gebėjimą mokytis.

„Pavyzdys sklinda kaip virusas. Net ir geras. Todėl ilguoju laikotarpiu mes skatiname geresnį elgesį. Nebijokite brėžti ribų, nes tai yra indėlis į vaiko ateitį“, – išlikti ryžtingiems pataria prof. R. Bilbokaitė.

VU informacija