Komunikacijos profesionalo darbas: smalsiems, mėgstantiems kurti turinį ir daug bendrauti

Ką savo kasdieniame darbe veikia komunikacijos specialistas (-ė) ir kokių savybių reikia norint tapti tikru komunikacijos profesionalu (-e)? Apie šios profesijos užkulisius MUKIS kalbino komunikacijos konsultantę L. Venskaitytę. 

Kuo šiuo metu dirbate?

Esu nepriklausomai dirbanti komunikacijos, ryšių su visuomene konsultantė. Tai reiškia, kad savarankiškai plėtoju profesinę veiklą. Dirbu su skirtingais klientais, teikiu jiems komunikacijos paslaugas, t. y.  konsultuoju, planuoju, taip pat įgyvendinu komunikacijos veiksmus, vedu mokymus. Esu pati sau darbdavė, kitaip tariant, mano prekių ženklas – mano vardas, pavardė ir patirtis. Dirbu su įvairiomis organizacijomis, kurios veikia skirtinguose verslo sektoriuose.

Kokia buvo Jūsų kelionė į šią profesiją ir kaip pradėjote savo karjerą?

Bakalauro studijose mokiausi žurnalistikos, kuri sudomino savo platumu. Dar mokykloje domėjausi skirtingais dalykais, traukė įvairios temos, tad buvo sunku pasirinki vieną konkrečią sritį. Tuomet supratau, kad būtent žurnalistika gali suteikti galimybę pažinti daug skirtingų temų, nors ne visada labai giliai, tačiau visada – labai įdomiai. Dar studijuojant žurnalistiką pasitaikė galimybė išbandyti jėgas komunikacijos srityje, ryšių su visuomene agentūroje. Pirmieji įspūdžiai patvirtino, kad komunikacija, kaip ir žurnalistika, leidžia patenkinti smalsumą, susipažinti su skirtingomis sritimis, patirti daug profesinių įspūdžių. Tad baigus žurnalistikos studijas, likau komunikacijos srityje, kurioje toliau augau ir kaupiau patirtį. Šiais metais mano komunikacijos karjera sulaukė pilnametystės, sukanka 18 metų, kai dirbu šioje srityje.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi Jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti? 

Daug įgūdžių ir savybių svarbūs ir reikalingi komunikacijoje. Išskiriant labai detaliai, sąrašas gali būti labai ilgas ir pasirodyti neįveikiamas. Tad išskirčiau tris kertinius dalykus, kurie, mano požiūriu, yra patys svarbiausi. Visa kita priklauso ir nuo aplinkybių, ir nuo specializacijos, ir nuo konkretaus žmogaus. Pirma, sklandi komunikacija raštu ir žodžiu, turinio kūrimas. Nepaisant tobulėjančių technologijų, komunikacijos profesionalui reikia mokėti gerai rašyti ir sklandžiai dėstyti mintis žodžiu. Drįstu sakyti, kad rašyti reikia ne tik mokėti, bet ir mėgti – tai apima daugiau nei gebėjimą tvarkingai parašyti kelis oficialius sakinius. Tai būtinas atspirties taškas, nuo kuriuo galima pradėti tobulėti – mokytis rašyti ir kalbėti įtaigiau, vaizdingiau, skirtingais stiliais, skirtingais žanrais ir pan. Antra, smalsumas ir domėjimasis skirtingais dalykais. Komunikacijos, ryšių su visuomene specialisto darbas tam tikra prasme kaip vertėjo, kuris jis padeda surinkti, apdoroti, išgryninti informaciją, perteikti ją kitiems taip, kad ji padėtų pasiekti tam tikrų tikslų. Smalsumas tokį darbą palengviną, suteikia jam papildomo malonumo, padeda greičiau ir natūraliau užduoti tinkamų klausimų, ieškoti skirtingų kampų ir kt. Trečia, gebėjimas ir pomėgis bendrauti su žmonėmis. Nepaisant visų technologijų, komunikacija yra apie žmones, buvimą tarp jų ir su jais. Dirbant šioje srityje reikia daug bendrauti su žmonėmis, tad svarbu, kad tai būtų priimtina, teiktų bent kažkiek džiaugsmo. Visgi bendravimą raginu vertinti kritiškai. Sutikau žmonių, kurie sako, kad nori dirbti šioje srityje, nes tiesiog mėgsta bendrauti su žmonėmis. Tačiau tuo pačiu metu jie tai tapatina su laisvalaikio bendravimu su draugais, maloniomis veiklomis, akimirkomis, kai yra atsipalaidavę, gerai nusiteikę, pailsėję. Tokiais atvejais raginu pagalvoti, kaip jautiesi bendraudamas ilgas valandas ar kai liūdna, kai turi problemų ir pan. Tai svarbu, nes komunikacijos srityje bendravimas yra darbas arba darbo įrankis, kuris naudojamas įvairiomis aplinkybėmis, o ne tik tada, kai smagu.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?

Neįmanoma išskirti vieno konkretaus dalyko. Labiausiai vertinu tai, kad pavyko sėkmingai dirbti su daugybe įdomių kompanijų, projektų, įvykių, prisidėti prie krizių valdymo, įvairių iššūkių sprendimo. Šių patirčių visumą matau kaip didžiausią pasiekimą. Tokia patirčių įvairovė dabar suteikia galimybę greičiau perprasti situacijas, kurti naujus komunikacinius sprendimus, idėjas. Be to, apibendrindama tokią patirtį galiu ja dalintis – mokyti kitus.

Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje profesijoje ir kas padeda juos įveikti?

Matyt, kiekviena teigiama profesijos pusė atneša ir iššūkių. Pavyzdžiui, galimybė dirbti su skirtingomis sritimis kartu reiškia, kad į kiekvieną iš jų reikia ir įsigilinti bei peprasti. Priešingai nei vienos srities profesionalas, kuris skyrė daugelį metų gilinimuisi į vieną sritį, tu turi apdoroti daugiau informacijos, greičiau viską perprasti per trumpesnį laiką. Kartais tai gali varginti, tapti iššūkiu arba atnešti jausmą, kad visko žinai, deja, tik po truputį. Dar vienas iššūkis – augantis informacijos kiekis, triukšmas visuomenėje, dėmesio ekonomika. Nuolat reikia ieškoti naujų būdų, generuoti idėjų, kaip komunikuoti pasaulyje, kuris yra persotintas informacijos, duomenų, galimybių, o dėl to nukenčia žmonių dėmesys, susikaupimas ir kt.

Kaip atrodytų jūsų tobula darbo diena?

Tobula darbo diena turėtų apjungi skirtingus dalykus – laiką, kai gali ir šiek tiek pamąstyti, skirti laiko visumos matymui, ir pamankšinti profesinius raumenis įgyvendindamas konkrečias užduotis. Tobula darbo diena neapsieina ir be kontaktų su kitais žmonėmis, nes man profesinis ir asmeninis bendravimas suteikia džiaugsmą bei prasmę. Apibūdinimas „tobula darbo diena” gali sufleruoti iliuziją, kad joje nėra jokių sunkumų. Deja, tai neįmanoma. Tad pridėčiau, kad tobula darbo diena įmanoma tik tuomet, kai pavyksta pritaikyti įvairius įrankius, išmoktas pamokas tam, kad įveiktum kylančius sunkumus, kurių kyla visiems.

Jei galėtumėte duoti patarimą sau, kuri yra dar tik dešimtokė, kaip skambėtų šis patarimas iš šios dienos suaugusiojo perspektyvos?

Pamenu, kad mokykloje vyravo įsitikinimas (nežinau, ar tai buvo vidinė, ar aplinkos paskatinta nuostata), jog yra baigtinis laikas viską išmokti. Galbūt mokykla taip siekia paskatinti susikaupti, susitelkti, gerai išlaikyti egzaminus, atsakingai rinktis. Su dabartine patirtimi save dešimtokę skatinčiau ir kartu raminčiau patarimu, kad yra daug laiko išmokti naujų dalykų, kad mokykla – nėra vienintelė vieta daryti pasirinkimus. Vėliau galima savo sprendimus keisti, drąsiai išbandyti ir mokytis kitų dalykų. Kitaip tariant, tai, ką pasirenki dabar, jokiu būdu nenulemia visko tavo gyvenime. Pasirinkimai mokykloje nulemia artimiausią ateitį, tačiau prieš akis – dar daug atvirų galimybių ir erdvių. Visada galima tęsti mokslus, kurie įdomūs, arba pradėti kažką naujo. Tai įrodžiau ir pati sau, nes, pavyzdžiui, magistro studijų ėmiausi ir baigiau tik dabar.

Ką patartumėte mokiniams, kurie nori pasirinkti šią profesiją? 

Rekomenduočiau susitelkti į pagrindinių įgūdžių tobulinimą, domėtis technologijomis ir kitomis sritimis. Siūlyčiau skirti laiko apmąstymams, kaip sekasi apdoroti informaciją, kurti turinį, priimti naują informaciją, perprasti nepažintas sritis, gilintis į didelius informacijos kiekius, daug bendrauti, įtikinėti, perprasti kitus žmones. Taip pat esant galimybei siūlyčiau dalyvauti paskaitose, patirties pasidalinimuose su šios srities profesionalais, sekti mentorystės programų galimybes, užmegzti ryšius su šiuos mokslus studijuojančiais studentais, sekti informaciją ir dalyvauti atvirų durų dienose universitetuose ir organizacijose.

Ačiū už pokalbį!