Nepriklausomybės Akto signatarų profesijos – nuo agronomų iki bankininkų

Svarbiausias jų gyvenimo darbas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį 1918 metų vasario 16-ąją pasirašė 20 žmonių. Tačiau kokios buvo jų profesijos? Ko mokėsi, kuo gyveno, ką dirbo Lietuvos Tarybos nariai?

Teisininkai, kunigai, mokytojai, agronomai, bankininkai – tai populiariausios profesijos. Beje, Tarybos pirmininkas Jonas Basanavičius pagal tėvų valią taip pat turėjo tapti kunigu, tačiau šiam norui pasipriešino ir tapo garsiu mediku.

Signataras Saliamonas Banaitis iš Vaitiekupių kaimo Sintautų valsčiuje pasirašė Aktą neturėdamas jokio diplomo. Tačiau jam tai nesutrukdė vėliau gyvenimo aprašyme įrašyti statybų vadovo, gyvulininkystės eksperto, laivininkystės vystytojo ir net kanklių ansamblio įkūrėjo patirtis. Tiesa, sulaukęs 60 metų jis ryžosi studijuoti teisę Kauno universitete.

Atgimstančiai Lietuvos tarpukario ekonomikai reikėjo stiprių inžinierių, kurio vaidmens ėmėsi signataras Steponas Kairys. Parengęs Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, nepamiršo ir pagalbos Šiauliams, Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

S.Kairys buvo kuklus žmogus, nesiekė dėmesio ar apdovanojimų, tačiau pasiekimai vertinami iki šiol. Jo aistra buvo Japonija, vyras žavėjosi Azijos šalies istorija ir kultūra, rašė apie tai veikalus, tačiau pats jos taip ir neaplankė.

Bent tris Nepriklausomybės akto signatarus šiais laikais būtų galima vadinti verslo magnatais.

Jonas Smilgevičius, kurio dosjė rikiuojasi agronomo, ekonomisto, bankininko, įvairių akcinių bendrovių steigėjo ir dalininko profesijos, Užvenčio dvare įsteigė pirmąją tabako plantaciją Lietuvoje. O po šveicarų specialistų konsultacijų jo ūkiuose auginamos karvės pradėjo duoti rekordiškai daug pieno.

Jokūbas Šernas principingai pasitraukė iš naujai įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybos, nes nesusitaikė su ištikusiais finansiniais sunkumais. Jam kur kas geriau sekėsi šalies alaus daryklų vystymo projektai – tapo vienu iš „Ragučio“ narių ir steigėjų.

Buvęs dosnus mecenatas ir tiesiog turtingiausias to meto žmogus – signataras Jonas Vailokaitis –rado laiko ir politikai. Pradėjęs nuo buhalterio pareigų, vėliau jis su broliu steigė, perpirko įvairius šalies fabrikus, kurių kapitalas buvo skaičiuojamas milijonais litų.

Tarpukario valstybės ekonomika labiausiai rėmėsi žemdirbyste, bet vyko aktyvi pramonės ir miestų infrastruktūros plėtra. Jau 1919 m. įkurtos ir pirmosios darbo biržos, kurių organizuoti viešieji darbai padėjo suvaldyti nedarbą.

Žiemos laikotarpiu didėjantis registruotas nedarbas – seniai žinomas reiškinys. Jis buvo fiksuojamas ir tarpukariu. Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje darbo ieškančių asmenų skaičius žiemos laikotarpiu išaugdavo iki 12 tūkst., o vasarą jų būdavo apie 2 tūkst.

Užimtumo tarnybos informacija