Operos solistė J. Šležaitė: muzikanto profesija reikalauja maksimalaus dėmesio ir jėgų

Scenos svaigulys, milžiniška konkurencija, geležinė valia ir kasdienės pastangos - iššūkiai, apie kuriuos kalba dažnas sutiktas muzikos pasaulio atstovas (-ė). Apie muzikanto darbo specifiką ir menininko gyvenimą paprašėme plačiau papasakoti operos solistės, dainavimo mokytojos ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų vadybininkės J. Šležaitės.  

Kuo šiuo metu dirbate?

Džiaugiuosi, kad nei vieno darbo negaliu pavadinti darbu. Visi mano užsiėmimai yra malonumas ir tai, kas teikia džiaugsmą. Esu laisvai samdoma operos solistė, taip pat dainavimo mokytoja ir koncertų vadybininkė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Kokia buvo Jūsų kelionė į šią profesiją ir kaip pradėjote savo karjerą?

Dainininko ir apskritai menininkų kelias yra nenustojamos tobulybės paieškos, kur nerasi nei pradžios, nei pabaigos. Dainavimas į mano gyvenimą atėjo, galėčiau sakyti, savaime. Pradėjau dainuoti nuo 5-erių metų ir niekada nebepaleidau, tuo metu, hobio, o vėliau ir profesijos. Baigiau dainavimo bakalaurą ir magistrą, studijavau tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Tada sekė ne vieno vaidmens sukūrimas Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Estijoje, Lietuvoje.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi Jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?

Svarbiausia nesustoti ieškoti savo tobulėjimo ribų, nes jų tiesiog nėra. Balsas labai įnoringas instrumentas, kuris vieną dieną gali skambėti puikiai, o kitą dieną, atrodo, viską reikia pradėti iš naujo. Svarbu turėti gerus pedagogus, kurie gali patarti, taip pat klausyti savo intuicijos, ji labai padeda vokaliniuose ir gyvenimo ieškojimuose. Svarbu daug kuo domėtis, nes dainavimas, o ir bet kokia kita specialybė, bus įgyvendinta žymiai geriau, jei žmogus bus smalsus žinioms ir gyvenimui.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?

Gebėjimą priimti kritiką „sveikai“. Tikrai gyvenimo kelyje atsiras daugybė „žinovų“, kurie norės patarti ar kritikuoti. Svarbu sugebėti priimti informaciją ir atskirti, kas yra tikra ir į ką tikrai vertą atkreipti dėmesį. Per didelis jautrumas niekaip neleistų išlikti šioje ganėtinai sunkioje profesijoje. Manau, kad svarbu rasti bet ką, kas subalansuoja mintis ir vidinę pusiausvyrą: meditacija, sportas, knygos, hobiai. Ir nereikėtų per daug visko analizuoti, nes tai klampina ir ilgainiui gali pats nebesuprasti, kur yra tavo tikroji tiesa.

Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje profesijoje ir kas padeda juos įveikti?

Iššūkių yra daugybė. Pirmiausia - milžiniška konkurencija. Faktas, kad tikrai ne visada pavyksta būti lyderiu ar gauti norimą poziciją, tačiau kartais reikia viską tiesiog paleisti ir suvokti, kad visi dalykai ateina tik tada, kai esi pasiruošęs. Taigi reikia stipriai dirbti, nenuleisti rankų ir tikėti, kad tavo tikroji vieta ir sėkmė jau yra pakeliui.

Kaip atrodytų jūsų tobula darbo diena?

Manau, kad tobulų dienų nebūna, nes visada gali „ištikti gyvenimas“. Tačiau svarbu tiksliai susidėti savo dienotvarkę, nes dienos tikslų ir darbų žinojimas kelia mažiau įtampos, net jei ir atsitinka, kas netikėto.

Jei galėtumėte duoti patarimą sau, kuri yra dar tik dešimtokė, kaip skambėtų šis patarimas iš šios dienos suaugusiojo perspektyvos?

Būkit drąsūs, bet kartu ir kuklūs. Girdėkite ir stebėkite aplinką. Gerkite į save patarimus ir išmintį, kuri gyvenime labai praverčia. Būkit nuosaikūs savo tikslo siekime, nes blaškymasis labai išbalansuoja.

Ką patartumėte mokiniams, kurie nori pasirinkti šią profesiją? 

Ši profesija yra tikrai labai sunki ir reikalaujanti viso dėmesio ir jėgų. Jei galvojat, kad turit pakankamai valios ir noro - ši profesija tikrai Jums. Nusiteikite ir scenos svaiguliui, bet kartu ir dideliam spaudimui.

Ačiū už pokalbį!