Profesorė L. Duoblienė: „Atrodo, mūsų sociumas tik to ir nori, kad vaikas greičiau suaugtų“

Lietuvos švietimo srityje gerai žinoma edukologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikiančio Ugdymo mokslų instituto profesorė dr. Lilija Duoblienė sako, kad vis svarbiau švietime ir mokykloje kalbėti apie žmogų kaip apie visatos dalį, o ne jos centrą.

„Mane šiuo metu labai domina virsmas, kai vaikai nuo pasakų ir draugystės su gyvūnais, augalais staiga pereina į labai racionalių žmonių būvį ir save atskiria nuo gamtos pasaulio. Atrodo, mūsų sociumas tik to ir nori“, – sako edukologė.

Prof. L. Duoblienė papasakojo apie ugdymo filosofiją, dabarties vaikus ir santykio svarbą mokykloje.

Esate žinoma Lietuvos edukologė, šiuo metu per švietimo prizmę tyrinėjate antropoceno epochą. Jūsų vadovaujami mokslininkai neseniai išleido knygą apie galimus Lietuvos mokyklos ateities scenarijus 2050 metais „Lietuvos mokyklos ateitys klaidžiojant antropocene“. Kodėl švietime aktualu kalbėti apie antropoceną?

Švietime svarbios visos temos, kurios žvelgiant bendriau yra aktualios socialiniuose ir humanitariniuose, taip pat tiksliuosiuose ir gamtos moksluose. Apie antropoceną svarstoma visų mokslų pjūviais. Ne išimtis ir švietimas bei edukologija. Turbūt pagrindinė antropoceno žinutė yra ta, kad žmogus padarė didžiulę įtaką planetos kaitai, naujiems virsmams, kurie veda prie katastrofos ir kuriuos kai kurie neigia. Neigėjai sako: tie klimato teoretikai teigia nesąmones; orai cikliškai atšyla, atšąla, visaip būna ir visaip gali būti. Aš tapatinuosi su tais, kurie mano, kad tai yra didelė ir rimta problema, kad žmogus daro didelę įtaką klimato kaitai pertekliškai eikvodamas Žemės resursus ir ypač prišiukšlindamas pasaulį.

Man atrodo, labai svarbu švietime galvoti, kaip mes turime keisti visų mūsų mąstymą ir ypač – kaip padėti mokytojams persiorientuoti, keisti savo nuostatas, galbūt šiek tiek koreguoti vertybes, atsakomybes.

Ryškėja didelė atsako svarba, ne tiek atsakomybės, kiek atsako į iššūkius. O iššūkiai yra tokie, kad svarbu galvoti, kaip toliau gyvensime šioje planetoje. Man dar pasiseks nugyventi savo amželį, bet aš jaudinuosi ir dėl savo anūkų, ir dėl visų kitų – ir ne tik dėl žmonijos. Dažnai galvojame tik apie žmoniją, bet esame labai susieti su mūsų gyvomis aplinkomis: gyvūnais, augalais, visa organika. Puikų projektą apie terpes ugdyme įgyvendino Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius su grupe. Analizuota, kas yra terpė ugdyme. Aplinkos terminas buvo naudojamas nuo seno, bet jis reiškė kreidą, lentą, suolą, stalą, geltoną sieną, spinteles ir pan., o terpės sąvoka akcentuoja tarpusavio susietumą su organiniu ir neorganiniu pasauliu. Kiek kitokį aplinkodarinį projektą dabar pradėsime su kita mokslininkų, daugiausia edukologų, grupe.

Manau, kad antropoceno studijos ir idėjų persvarstymas nebūtinai yra vienakrypčiai, jie gali būti ir labai kritiški. Iš esmės – tai liūdnos žinios apie mūsų dabartį ir ateitį. Čia nėra nieko linksmo. Bet turime apie tai kalbėti (ir atitinkamai keisti įpročius) ir labai norėčiau, kad apie tai daugiau ir dažniau diskutuotų švietimo politikai, mokytojai. Mes – antropoceno laikmetį tyrinėjantys mokslininkai ir dėstytojai – stengiamės tai pristatyti ir svarstyti per pedagogų rengimo programą ir kitas edukologijos programas. O tikslas – kad mokytojai ir jų ugdomi mokiniai būtų sąmoningi, galvotų ne tik kaip rūšiuoti šiukšles, bet ir giliau – kaip elgtis su gyvybe, bioįvairove, idant ji būtų išsaugota. Ir kad tai pasiektų verslą – verslas susimąstytų, ką daryti, kaip mažinti užterštumą, nes mūsų mokiniai vėliau bus ir verslininkai, ir ekonomistai, ir teisininkai, ir kas tik nori. Taigi svarbu, kad sąmoningai ar pasąmoningai jie visuomet galvotų, kad gyvename ne tik dėl savęs, dėl žmogaus, bet ir dėl visų mūsų planetos. Tai skamba gal ir utopiškai, kai kam – labai juokingai, bet man, kaip minėjau, taip neatrodo. Turiu vienminčių tarp doktorantų ir magistrantų. Kai rašydami knygą apie ateities scenarijus apklausėme mokytojus, buvo labai smagu išgirsti, kad ir dalis mokytojų galvoja apie tai. Į vieną iš atvirų apklausos klausimų, kaip gali pasiteisinti nuotolinis ugdymas, gavome atsakymą, kad nenaudosime degalų važiuoti į mokyklą ar universitetą. Netgi toks paprastas atsakymas parodo, kad kai kurie galvoja apie mūsų elgesį su planetos resursais ir apie tai, kaip galime pagerinti situaciją, kuri – vis dažniau sakome – yra grėsminga.

Kalbėdami apie mokyklą daugiausia koncentruojamės į mokytojus – jų problemas, kodėl jų trūksta, kaip juos ugdyti ir pan. Tačiau mokyklos ašis yra vaikai. Jūsų manymu, kiek tai, kokia yra ir kokia gali būti mokykla, lemia ateinantys į mokyklą vaikai – skirtingos kartos ir pan.? 

Daug yra klasifikatorių – kalbama apie X, Y, Alfa, Beta kartos vaikus. Viena karta nuo kitos iš tiesų kažkiek skiriasi – šito fakto negali neigti. Pati esu rašiusi straipsnių apie vaikų ir dabartinio jaunimo mąstymą, kuris yra mozaikinis (nebe linijinis), simultaninis, kai, pavyzdžiui, dirbant kompiuteriu atidaromi penki–šeši langai ir vienu metu yra atsakoma į laišką, žiūrima kokia nors programa, rašomas labai rimtas darbas ir kalbama su šeimos nariu. Tai darosi normalu, bet tai nėra normalu. Išties mes einame link paviršinio bendravimo, to mokosi ir vaikai, kai dėmesio tinkamai niekam neskiriama.

Man atrodo, kad ir kokia karta būtų, išlieka santykio svarba, jis niekur nedingsta. Kiekvienoje kartoje egzistuoja žmogiškas ilgesys būti užmezgus santykį. Aš savo anūkams, kurie dabar yra darželinukai, skaitau tas pačias pasakas, kurias girdėjau savo vaikystėje – Anderseno, brolių Grimų, lietuvių liaudies pasakas. Jos mane jaudino ne tik siužetu, bet ir vaizduojamu santykiu, artumu ar pasiaukojimu ir dabar jaudina mano anūkus, taigi santykio poreikis egzistuoja. Ne vien pragmatika ir technologijos. Mokykloje lygiai taip pat mokiniai pabrėžia santykio svarbą – jiems mokytojas nėra vien tik dalykininkas, jiems reikalingas ir emocinis ryšys, supratimas. Kad ir kiek mes kalbėtume apie didelius virsmus (na, galbūt dirbtinis intelektas kažkokį ypač didelį virsmą mums atvers), manau, kad santykio su kitu ilgesys išliks bet kurioje kartoje. Išliks tai, kas esminga ir pastovu, nors viskas lyg ir spėriai keičiasi. Yra pamatiniai dalykai ir nei mokytojai, nei mokslininkai neturėtume jų išsižadėti. Turėtume rasti būdą ir vaikams kalbėti apie esmines vertybes ir nuostatas – pagarbą, empatiją, meilę, atsakomybę. Aš manau, kad santykio poreikis visąlaik išliks.

Edukologai neretai svarsto apie mokyklas kaip apie ateities visuomenės „kalves“, apie įvairius mokyklų tipus, kurie formuoja mokinių asmenybes su konkrečiomis vertybėmis ir nuostatomis. Bet ar įmanoma vaikams mokykloje sudėti į galvą visiškai viską, ką tik nori? Ar jie ateina su tam tikromis savo savybėmis ir dėl to galbūt keičiasi ir pati mokykla?

Yra visokių vaikų, jie ateina iš įvairių šeimų. Į galvą jiems informaciją „deda“ ne tik mokytojai, bet ir tėvai, seneliai, galbūt kaimynai, auklė (beje, auklės užima vis reikšmingesnę vietą vaikų ugdyme). Gali atsirasti tam tikras konfliktas, jei vaikai namuose girdi viena, o mokykloje – visiškai ką kita. Galima įsivaizduoti, kaip vaikas savo galvoje dėlioja dėlionę – jam tai didžiulė užduotis. Taip pat medijos daro įtaką – vaikas naršo tinkluose. Jis pats pasitikrina, kaip kas kalba, ar teisingai pasakė močiutė, mama ar mokytojas. Šiais laikais sudėtinga būti ugdytoju – nesvarbu, ar esi mama, tėvas ar mokytojas. Ypač mokytoju būti nelengva, nes jis žino, kad tą pačią minutę vaikai pasitikrins savo išmaniajame telefone, ar jis teisingai kalba. Ir tėveliai tuoj pat patikrins ir dar paprieštaraus. Patyrusiems pedagogams galbūt yra lengviau, o jaunam mokytojui, kuris ateina užsidegęs, nori pasakyti daug naujienų ir jaučia tą nuolatinį kontroliuotojo stovėjimą už nugaros, tikrai nėra lengva.

Taip, vaikai neateina kaip tabula rasa, kai bet ką galima įdėti jiems į galvą. Jie ateina į mokyklą su tam tikru išankstiniu žinojimu, galbūt net savo nuomone, suformuota tėvų, senelių, aplinkos. Bet sykiu, aš manau, jiems taip pat svarbu, ką jie išgirs iš mokytojo, ką ir kaip jis kalbės. Mokytojas neturėtų tapti ideologu, kuris mato tik vienu būdu, taip, kaip jis pats nori. Reikia žiūrėti, kaip vaikas auga, bręsta, parodyti jam vieną ir kitą kryptį, suteikti žinių, jo klausti ir klausytis, nebandyti radikaliai ir beatodairiškai pakeisti pažiūrų. Juolab kai matome visuomenę, susiskaldžiusią į radikalias puses. Jei vienoje radikalioje pusėje yra šeima, iš kurios ateina vaikas, o kitoje – mokytojas su savo nuostatomis ir pažiūromis, susidūrimai gali būti sudėtingi ar net vaikui pražūtingi. Vis dėlto aš manau, kad iš esmės nuo antikos laikų, nors viskas labai pasikeitė, sykiu liko ir kai kas pamatinio – tai, kas nepasikeitė, matyt, yra bendrystės poreikis.

Kam pasiūlytumėte rinktis pedagogikos studijas? Kokius studentus norėtumėte matyti VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute? Kokius studentus matote dabar?

Klausėme studentų, kurie pasirenka mūsų bakalauro studijas, magistrantūrą ir doktorantūrą, kodėl jie stojo, kas atvedė. Yra įvairiausių atsakymų. Vieni čia mato pašaukimą, kitiems kas nors pasiūlė, parekomendavo, kad gera studijų programa. Dar kitiems imponuoja vienas ar kitas dėstytojas, galbūt skaitė straipsnių. Nemaža dalis ateina su užsidegimu pakeisti švietimą, jį sutvarkyti. Kartais net naiviai skamba, bet sau galvoji – bandyk, kodėl gi ne. Pati intencija yra labai graži.

Kiti ieško prasmės. Sakysime, pastudijuoja vieną programą, pastudijuoja kitą, bet vis neranda prasmės. Ir pagaliau nutaria, kad šiose studijose atras prasmę – padaryti kad ir nedidelį poveikį sistemai: kažką paprotinti, pamokyti, pasidalinti, paauklėti, perteikti žinias, pačiam pasimokyti, suprasti. Daug kas užsidega būtent dėl to, kad čia mato daug didesnę prasmę nei verslo karjera, patogus gyvenimas. Tai labai džiugina.

Edukologijoje turbūt labiausiai laukiame angažuotų žmonių. Bet ir atsitiktinai atėję žmonės gali pasirodyti labai įdomūs. Nestandartiniu mąstymu, elgesiu, kalba jie kartais įneša daugiau kūrybiškumo, net rizikos. Man yra gražu, kai ateina tie, kurie iš pirmo žvilgsnio keistokai mąsto, bet ilgainiui susitelkia ir labai puikiai atranda savo nišą, tyrinėja galbūt kitaip, įdomiau, inovatyviau, geba nustebinti. Kartais jaučiuosi labai stipriai pasisemianti naujovių, įžvalgų ir sprendimų iš savo studentų ir doktorantų. Pastarieji ypač pozityviai stebina. Tuomet savo funkciją matau labiau kaip padėjėjos, kuri paformuoja, pataria iš patirties, ką gali. Iš tiesų daug gražių ir įdomių idėjų gaunu iš jaunimo, kuris gal iš pradžių ne visada pagrįstai ir argumentuotai, bet labai įdomiai mąsto.

VU informacija