image

Darbas valstybės tarnyboje nuo seno laikomas prestižine, saugia ir įdomia veikla. Ar tikrai taip ir yra, su MUKIS sutiko pasikalbėti  valstybės tarnautoja L. Masiulienė. 

Kuo šiuo metu dirbate?

Šiuo metu dirbu valstybės tarnyboje - esu LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsieniečių integracijos grupės vyresnioji patarėja.

Kokia buvo Jūsų kelionė į šią profesiją ir kaip pradėjote savo karjerą?

Mane visada traukė „jautrios“ sritys. Darbe norėjosi prasmės, o ją mačiau per pagalbą kitiems, ar tai būtų žmogaus teisių užtikrinimas, ar pagalba vaikui, ar kažkas kita. Esu baigusi politikos mokslus. Po studijų mano pirmasis „rimtas“ darbas buvo viešosios politikos analitikė - vertindavau, kaip veikia įvairios Europos Sąjungos arba Lietuvos iniciatyvos, kokį jos turi poveikį. Po kiek laiko pasyvus vertintojos darbas man pabodo ir užsinorėjau daugiau dinamikos, pati prisidėti prie pokyčių darymo: ne tik vertinti ir teikti rekomendacijas, ką daryti tikintis, kad kažkas kada nors į tas rekomendacijas atsižvelgs, bet ir pačiai pabandyti imtis idėjų įgyvendinimo. O valstybės tarnyba pasirodė ta vieta, kur noriu tai daryti. Čia labiausiai matau, kaip savo žiniomis ir įgūdžiais galiu prisidėti prie valstybės ir jos piliečių gerovės kūrimo, kad ir kaip patosiškai tai skambėtų. Todėl po vaikų auginimo atostogų pasukau į valstybės tarnybą. Iš pradžių dirbau psichikos sveikatos prevencijos srityje, o nuo šios vasaros pradėjau dirbti su kita jautria ir pažeidžiama mūsų visuomenės grupe - pabėgėliais. 

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi Jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?

Šiame darbe svarbu gebėti dirbti su skirtingais žmonėmis, rasti kaip su jais susikalbėti. Taip pat svarbu suprasti, kad savo poziciją reiks ginti ir kai kada labai stipriai. Mane iš pradžių glumino tas skruzdėlyno jausmas - parengi teisės aktą, o jį dar turi derinti ministerijos viduje su mažiausiais trimis skyriais, tada su politine vadovybe, o tada dar ir su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis už ministerijos sienų. Ir kartais taip „suvarto“, kad nežinai ko ir griebtis. Derybiniai įgūdžiai, užsispyrimas čia labai svarbu. Dar svarbu gebėti įsisavinti daug informacijos, mokėti argumentuoti, formuluoti savo mintis, vesti susitikimus bei gebėti „multitaskinti“, susidėlioti prioritetus, o kai ateina skubios užduotys - gebėti greitai "persiorientuoti" ir reaguoti. Aš viso šito išmokau su praktika. Iš pradžių iš jaudulio net dusdavau, kai teko vesti pirmuosius susitikimus ir posėdžius, bet kolegų pagalba ir padrąsinimas, mokymasis iš kitų, vis gilėjančios žinios profesiniame lauke padėjo įgyti reikiamų žinių ir kompetencijų.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?

Tikriausiai psichikos sveikatos stiprinimo ir raštingumo didinimo koncepcija, apimanti veiklas, rodiklius, prekės ženklą, terminus. Pavyzdžiui, įvedžiau į terminų banką, kas yra psichikos sveikatos raštingumas, dirbau prie to, kad atsirastų psichikos sveikatos stigmos vertinimo metodologija. Taip pat su komanda sukūrėme psichikos sveikatos prekės ženklą „Žvelk giliau“, startavo ir viena iš koncepcijos veiklų - Psichikos sveikatos ambasadoriai. Šią idėją nusižiūrėjome nuo Jungtinės Karalystės ir įdėjome daug darbo ją pritaikydami Lietuvos kontekstui.

Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje profesijoje ir kas padeda juos įveikti?

Sunkiausia turbūt suprasti, kad valstybėje tavo tema ir norimos išspręsti problemos nebūtinai yra pačios svarbiausios ir kad tiesiog reikia išlaukti ir sulaukti tinkamo laiko. Tu gali dirbti labai gerai, argumentuoti, pateikti n+100 mokslinių įrodymų, argumentų ir vis tiek negauti finansavimo. Arba tiesiog gauti nurodymą, jog „viską stabdom“. Tai įveikti padeda komanda ir su metais ateinantis vis didesnis suvokimas ir įsisąmoninimas, kad aš darau tiek, kiek nuo manęs priklauso, bet kitko sukontroliuoti negaliu ir dėl to esu nekalta.

Kaip atrodytų Jūsų tobula darbo diena?

Tai diena, kai atsikeli, per rytinį susitikimą pabendrauji su kolegėmis, aptari dienos darbus. Tada turi kokį nors vieną produktyvų darbinį susitikimą, kurio metu pavyksta rasti sprendimus arba susitarti, kuria linkme judam spręsdami kažkokį klausimą. Toliau dirbi ties suplanuotais darbais, niekur nepastringi ir padarai viską, ką buvai suplanavusi.

Jei galėtumėte duoti patarimą sau, kuri yra dar tik dešimtokė, kaip skambėtų šis patarimas iš šios dienos suaugusiojo perspektyvos?

Mažiau dėl visko (ypač dėl egzaminų) stresuoti. Gyvenimas - didelis, platus ir gražus, ir tikrai jame atrasi savo vietą.

Ką patartumėte mokiniams, kurie nori pasirinkti šią profesiją? 

Valstybės tarnyba dažnu atveju nėra tas kelias, kur „karjera daroma“ staigiai ir greitai. Bet jei norite savo darbu daryti pokytį, prisidėti, kad visuomenės nariai gyventų kitaip, siūlau pabandyti.

 

Dalintis: