Žurnalistika - ne profesija, o gyvenimo būdas

Ko reikia norint tapti sėkmingu žurnalistu (-e)? Apie šios profesijos ypatumus mokiniams sutiko papasakoti D. Valentienė - 25-erius metus leidžiamo savaitraščio „Savaitė“ žurnalistė. 

Kuo šiuo metu dirbate?

Šiuo metu dirbu žurnaliste žurnale „Savaitė“, kuris neseniai atšventė 25-ąjį savo gimtadienį, didžiuodamasis didžiausiu tiražu iš visų šiuo metu Lietuvoje spausdinamų leidinių. Tačiau spaudos žurnaliste dirbau ne visą laiką, daugybę metų rankose teko laikyti mikrofoną kaip televizijos žinių redaktorei, vesti laidą, o taip pat išbandyti save ir viešųjų ryšių srityje. Radijuje taip ir neteko padirbėti, nors, kai reikėjo rinktis specializaciją studijų metu, slapta galvojau būtent apie radiją. Apie televiziją iš kuklumo net nedrįsau svajoti, kur gi ten, atrodė tada, mergaitei iš rajono televizija...

Kokia buvo Jūsų kelionė į šią profesiją ir kaip pradėjote savo karjerą?

Gyvenime priimdama įvairius sprendimus daug svarstau. Žinoma, tai nereiškia, kad visada pasirenku tobulai, gal greičiau toks mano būdas. Į žurnalistiką ėjau užtikrintai, neabejodama savo pasirinkimu. Kartais girdžiu, kaip kažkas sako: „nežinau, kur stoti, gal ten, o gal ten“. Tiesiog žmogus vienodai „plauktų“ į vieną, kitą, o gal trečią pusę, man taip nebuvo. Maždaug nuo aštuntos klasės, kai mokiausi vidurinėje mokykloje (jų tada buvo 11, dabar – 12), tiksliai žinojau, kad stosiu į žurnalistiką. Tėvai nepatarė, į mano pasirinkimą visiškai nesikišo, tiesiog pasitikėjo, gerbė tai, ką darau, tad renkantis, kuo būsiu, kuo užsiimsiu gyvenime, turėjau visišką laisvę. Galbūt toks aiškumas atsirado dėl to, kad nuo mažumės pati sau „išsigryninau“, kam esu gabi ir ką patinka daryti. O patiko skaityti ir rašyti. Bandžiau pati rašyti eilėraščius. Kažkaip užsimezgė puikus santykis su buvusiu Akmenės rajono laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi, puikiu žurnalistu Leopoldu Rozga, kuris tapo didžiuoju mano vedliu į žurnalistiką, mokytoju. Parodžiau eilėraščius, kažką išspausdino laikraštyje, pasakydavo, kas gerai, ko trūksta, bet dažniau įkvėpdavo pasitikėjimo toliau eiti tuo keliu.

Vyresnėse klasėje, nuostabi pedagogė, puiki lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Valerija Lėgaudienė, kuri visą triukšmingą klasę nutildydavo vienu tyliu „krenkšelėjimu“, pasiūlė dalyvauti respublikiniuose jaunųjų literatų konkursuose. Šie du žmonės buvo didžiausi mano mokytojai, tie „kertiniai akmenys“ kelyje į dabartinę profesiją. Tai svarbu jauno žmogaus gyvenime. Greičiausiai, daugelis yra sutikę savus MOKYTOJUS, kurie pasuka pasirinkimų platybėse „šturvalą“ į tą pusę, kur esame gabūs, kas mums patinka, į ką linkstame. Jie mums padeda pasitikėti savimi ir tuo, ką darome, nes draugai, bendraamžiai dar patys klaidžioja ir ieško, o tėvams ne visada pakanka kompetencijos.

Naudinga buvo viskas: dėjosi, lipdėsi po kruopelytę, „plytą“ mano asmenybėje. Baigusi vidurinę, pateikiau prašymą studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto buvusioje Žurnalistikos katedroje. Dabar žurnalistų kalve vadinama Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutu. Prisimenu, kaip tuomet su kartu į žurnalistiką stojusiu garsiu krepšininku Šarūnu Marčiulioniu ramstėme sienas ir drebėjome, ar pavyks. Pavyko.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi Jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?

Ko reikia, kad būtum žurnalistu? Sakoma, kad žurnalistika – ne profesija, o gyvenimo būdas. Joje telpa labai daug. Svarbu mokėti rašyti, sklandžiai dėstyti mintis, analizuoti ir apibendrinti, apčiuopti esmę, taip pat mokėti aiškiai, taisyklingai kalbėti. Reikalingos ir tam tikros charakterio savybės. Privalai būti drąsus, nebijoti surinkti, kad ir labai aukštą postą užimančio asmens telefono numerio ir kalbėtis, užduoti klausimus, susitarti dėl interviu. Kartu reikia būti ir mandagiam, kukliam, nes dažnai kalbiname tikrus savo srities žinovus, iškilius žmones. O svarbiausia – žurnalistas privalo sakyti tiesą, niekada nemeluoti nei sau, nei kitiems. Neretai įvairiose situacijose sudėtinga rasti vieną vienintelę tiesą, todėl būtina perteikti įvairias nuomones. Žurnalistas negali būti šališkas. Jis turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Atsakomybė didelė. Visa tai surašyta Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Jeigu kas galvoja, kad „būsiu žurnaliste ir sėdėsiu sau graži televizoriuje“, jau šiandien pradėkite galvoti iš naujo, kitaip.

Atėjęs po studijų į redakciją dirbti – realiai moki nedaug. Kai aš atėjau į televiziją, nemokėjau daug ko, padėjo ten dirbantys kolegos, parodė, kaip naudotis ten buvusia technika, nes skirtingose televizijose, skyrėsi ir šifravimo, montavimo sistemos, vienur jau buvo skaitmeninė TV, kitur dar ne. Darbo įgūdžiai taip pat susiformavo pamažu. Televizija išmokė visos dienos darbą sudėti į pusantros, dvi minutes, į trumpą tekstą sutalpinti esmę ir skirtingas pozicijas turinčius pašnekovus. Taip pat išmokė suspėti darbą atlikti iki tos valandos, kai reikia, nespėti, vėluoti – tiesiog negalima. Išmokė ir pareigingumo, visada galėti: reikia ir darai, nesvarbu, ar jautiesi gerai, ar prastai.

Spaudoje, žinoma, kitaip. Tekstai ilgesni, laiko rašymui – daugiau, bet žurnalas išeina reguliariai kiekvieną savaitę, tempas nemažas, temų daug. Ilgainiui teko išmokti dar vieno dalyko – nenešioti per ilgai informacijos galvoje. Padarei darbą ir pamiršai, apie ką prieš tris numerius rašei, ar kokį reportažą užvakar darei. „Išdelitini“ ir atlaisvini vietos galvoje, nes, turbūt, nepavyktų ir suskaičiuoti, kiek kokių skirtingų temų į „eterį“ skaitytojams ar žiūrovams per visą darbo praktiką esi pateikęs. Visko palaikyti galvoje neįmanoma ir nereikia, bet tam tikra informacija praturtina kaip savo srities specialistą, yra „aukso fondas“, kuris išlieka ir visada darbe praverčia.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?

Didžiausiu savo pasiekimu laikau patirtį, ko nė viename universitete per keletą metų niekam nepavyks gauti. Pasiekimu laikau ir tai, kad žodžius į mintį išreiškiantį sakinį galiu sudėti daug greičiau, nei tada, kai rašiau pirmuosius mažus straipsnelius į rajono laikraštį. Pasiekimu laikau ir tai, kad pavyko nepadaryti didelių klaidų, išlikti sąžininga tų žmonių, kuriuos kalbinau ir skaitytojų atžvilgiu. Pasiekimu galiu vadinti ir tai, kad niekada nesuabejojau savo pasirinkimu dėl profesijos ir nenorėjau pasukti kitu keliu. O tai, kad tu dirbai šalia labai aukštą postą užimančių žmonių, galėjai jų darbą matyti iš arčiau, nėra joks pasiekimas. Gal kompetencijos įvertinimas, o gal tiesiog tinkamu metu atsidūrei reikiamoje vietoje, ir už tai likimui esu dėkinga.

Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje profesijoje ir kas padeda juos įveikti?

Tai, kas žurnalistinio darbo pradžioje atrodė iššūkis, dabar – ne. Gerai žinau, kad nieko nėra neįmanomo. Nėra temų, apie ką nebūtų galima parašyti. Taip, kaip gera šeimininkė sako galinti ir „iš kirvio sriubą išvirti“, taip tikras žurnalistas gali parašyti apie bet ką. Įdomiai, netikėtu „pjūviu“, pateikdamas niekur anksčiau neskelbtos informacijos, prakalbindamas įdomius, talentingus žmones. Žurnalistams priimtina ir visokia darbo aplinka. Jie sugeba dirbti ir sėdėdami ant grindų Prezidentūroje ar Vyriausybėje su kompiuteriu rankose, ir apsupti daugelio žmonių šurmulingoje aplinkoje, jei reikia – nepaisyti valandų, dirbti iki vidurnakčio. Būna visaip.

Kaip atrodytų Jūsų tobula darbo diena?

Dirbant žurnalistinį darbą vienodų dienų nėra. Filmuoji skirtingus reportažus, vedi vis kitą laidą, rašai kita tema arba bendrauji su kitais žmonėmis. Tobula yra ir tada, kai viskas „slysta lyg per sviestą“, ir tada, kai tenka „įjungti“ užsispyrimą, kad pasiektum tikslą. Žinoma, būtų tobula straipsnį parašyti per valandą. Regis tik nuo tavęs viskas priklauso, kai medžiaga jau yra, bet ne visada taip pavyksta, nes mintys dėliojasi savo ritmu. Kol viską nušlifuoji taip, kad skaitytojui būtų suprantama ir įdomu. Tobula yra laisvė, kai gali rašyti apie tai, apie ką nori tu, o ne kokią nors temą tau „nuleidžia“ redaktorius, nors ir tada būna įdomu.

Jei galėtumėte duoti patarimą sau, kuri yra dar tik dešimtokė, kaip skambėtų šis patarimas iš šios dienos suaugusiojo perspektyvos?

Pajuskite, kas gerai sekasi, kur linksta širdis. Visada būkite drąsūs ir darykite tai, ką norisi daryti. Kurkite projektus ir įgyvendinkite savo svajones. Nelaukite, kol pavyks tobulai, tiesiog darykite. Nėra tobulų žmonių. Niekas nerezervavo vietos ten kažkur kažkam kitam, o ne jums. Būkite tuo, kuo norite būti, todėl siekite neabejodami savimi. Atminkite, kad pirmiau – veiksmas ir tik po to „išsigrynina“ motyvacija. Pasitikėkite savimi ir tikėkite tais, kurie jumyse pastebi išskirtinius jūsų gebėjimus ir talentus.

Ką patartumėte mokiniams, kurie nori pasirinkti šią profesiją? 

Išbandykite dar būdami moksleiviais šią profesiją, įsitikinkite, kad tai tikrai jūsų kelias. Rašykite į leidinius, internetinius portalus, eikite drąsiai siūlydamiesi, nors ir neatlygintai, padirbėti vasaros atostogų metu į redakcijas, susitarkite, kad leistų dieną, kitą pabūti televizijoje šalia dirbančių žurnalistų, laidų vedėjų, žinių redaktorių, o taip pat spaudos atstovų, viešųjų ryšių specialistų. Daugelis į jūsų pastangas išbandyti save, susipažinti su šia profesija iš arčiau tikrai vertins draugiškai ir pozityviai. O tada beliks nuspręsti, ar tikrai norite būti žurnalistu.

Ačiū už pokalbį!